Pastarnokas (Pastinaca sativa) – aprašymas, istorija ir naudojimas
Pastarnokas (Pastinaca sativa) – išsamus aprašymas, istorija ir naudojimas: nuo romėnų laikų kaip saldiklis ir šakniavaisis, skanūs receptai, auginimas ir nauda sveikatai.
Pastarnokai (Pastinaca sativa) yra šakniavaisiai.
Pastarnokas yra kilęs iš Eurazijos; kaip daržovė jis vartojamas nuo senų laikų. Jį augino romėnai. Prieš į Europą atvežant cukranendrių cukrų, jis buvo naudojamas kaip saldiklis.
Šis augalas artimai susijęs su morkomis ir petražolėmis; visi jie priklauso Apiaceae šeimai. Ilgos gumbinės šaknys turi kreminės spalvos odelę ir minkštimą. Paliekama žemėje bręsti, po žiemos šalčių ji tampa saldesnio skonio.
Aprašymas
Pastarnokas yra dvimečiai augalai: pirmaisiais metais susiformuoja šakniavaisiai ir lapai, antraisiais - žiedynai su geltonais žiedais. Šaknis paprastai būna ilgoka, kūgiška, kreminės arba gelsvos spalvos, kartais kiek rudai nudažyta. Lapai dideli, pinnatiniai, o žiedai sugrupuoti į skėčius (umbeles). Augalas gali užaugti iki 1,5 m aukščio (antraisiais metais).
Auginimas ir priežiūra
- Sėja ir laikas: sėklos sėjamos anksti pavasarį arba vėlyvą vasarą (vasaros pabaigoje), priklausomai nuo regiono klimato. Dažnai sėjama anksti pavasarį, kad šaknys užaugtų per vegetacijos sezoną.
- Dirva: mėgsta gilias, derlingas, laisvas ir drenuotas dirvas. Akmenuotoje ar sunkioje molio dirvoje šaknis gali būti deformuota.
- Sausumas ir drėgmė: reikalauja pastovaus drėgmės tiekimo, ypač augimo pradžioje. Ilgai išdžiūvusios dirvos lemia sukietėjusias ir skaldančias šaknis.
- Atstumas: daigams reikia tarpo 15–30 cm, kad šaknys galėtų tinkamai vystytis.
- Ravėjimas ir praretinimas: sėklos dygsta lėtai, todėl svarbu praretinti sodinukus ir palaikyti dirvos purumą.
- Derlius: dažniausiai nuimamas vėlyvą rudenį arba žiemos pradžioje. Kai kuriuos tipus galima palikti žemėje ir iškasti po pirmųjų šalčių, kai skonis būna saldesnis.
Kultūros ir veislės
Yra kelios komercinės ir tradicinės pastarnoko veislės, skiriančios pagal šaknies formą, spalvą ir skonį. Kai kurios veislės skirtos ankstyvam derliui, kitos — ilgesniam auginimui ir geresniam skonio išsivystymui po šalnų.
Kulinarinis naudojimas
Pastarnokas turi salstelėjusį, šiek tiek riešutinį aromatą ir gerai dera su kitomis šakninėmis daržovėmis (pvz., morkomis). Jis naudojamas:
- sriubose ir troškiniuose (duoda kūnį ir saldumą);
- keptas arba skrudintas orkaitėje kaip garnyras;
- trintas į košes ar piurė;
- naudojamas kartu su bulvėmis, morkomis ir pastarnokų ir petražolių deriniais;
- kai kuriose tradicijose – džemams, kompoto ar net kaip cukraus pakaitalas XIX a. bei senesniais laikais.
Maistinė vertė
Pastarnokas yra geras skaidulų, angliavandenių ir kai kurių mikroelementų šaltinis. Jame randama:
- vitaminų – ypač vitaminų C ir kai kurių B grupės (pvz., folio rūgšties);
- mineralų – kalio, magnio, geležies;
- mažai riebalų, nemažai kompleksinių angliavandenių ir maistinių skaidulų.
Vaistinės savybės ir saugumas
Tradiciškai pastarnokas naudotas kaip diuretikas ir virškinimą gerinanti priemonė. Tačiau svarbu žinoti:
- Kai kuriems žmonėms augalas gali sukelti odos dirginimą arba fotodermatitą (odos jautrumą saulei) dėl furanokumarino junginių. Dirbant su šviežiomis dalimis rekomenduojama vengti tiesioginio saulės spindulių poveikio rankoms ar odai ir plauti rankas.
- Dideliais kiekiais arba netinkamai paruoštas vartojimas gali sukelti nepageidaujamų reakcijų – todėl jį reikėtų vartoti saikingai, o gydytojo konsultacija rekomenduojama vartojant medicininius preparatus ar turint lėtinių ligų.
Laikymas ir perdirbimas
- Trumpalaikis laikymas: šaldytuve pakuotėje arba maiše sudrėkinta pjuvena – 1–3 savaitės.
- Ilgesniam laikymui: rudenį galima laikyti vėsioje (0–2 °C), drėgnoje rūsyje ar šaldykloje; taip pat tinka užšaldymas, džiovinimas arba konservavimas.
- Kai kurie sodininkai palieka šaknis žemėje ir renka jas pagal poreikį žiemą (jei dirva neperšąla).
Problemos auginant
- Pagrindiniai kenkėjai: morkų muselė (carrot fly), amarai, tam tikri vabalai.
- Ligos: šaknų puvimas drėgnose sąlygose, grybų sukeliamos lapų dėmės.
- Prevencijos priemonės: rotacija, geras drenažas, tinkama dirvos paruošimo praktika ir sėklų praretinimas.
Įdomybės ir istorija
Pastarnokas buvo vertinamas dėl saldumo prieš plačiai paplitus cukranendrių cukraus naudojimą. Jį augino senovės romėnai ir jis ilgą laiką buvo svarbi Europos daržovė. Kai kuriose kultūrose pastarnokas buvo naudojamas ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistinis augalas bei pašaras gyvuliams.
Pastarnokas – universalus ir skanus daržovių pasirinkimas, tinkamas tiek kasdieninei virtuvei, tiek tradicinėms receptūroms. Svarbiausia – teisingas auginimas, saugus naudojimas ir skoningas paruošimas.
Ieškoti