Strakodai (Ostracoda) — kiautėti vėžiagyviai: rūšys, sandara ir ekologija
Strakodai (Ostracoda) — mažieji kiautėti vėžiagyviai: rūšių įvairovė, sandara, buveinės ir ekologija. Sužinokite apie gyvenimo ciklą, mitybą ir atradimus mokslui.
Strakodai yra vėžiagyvių (Crustacea) klasė. Dėl savo išvaizdos jie dažnai vadinami sėklinėmis krevetėmis.
Nustatyta apie 65 000 rūšių (iš jų 13 000 gyvų).
Strakodai yra maži vėžiagyviai, paprastai apie 1 milimetro (0,04 col.) dydžio, tačiau Gigantocypris dydis svyruoja nuo 0,2 milimetro (0,0079 col.) iki 30 mm (1,2 col.).
Jų kūnas iš šono suplotas ir apsaugotas į dvigeldžius moliuskus panašiu chitininiu arba kalkiniu vožtuvu arba kiautu. Dviejų vožtuvų šarnyras yra viršutinėje (nugarinėje) kūno dalyje.
Jūrų strakodai gyvena zooplanktone. Kiti gyvena bentose, viršutiniame jūros dugno sluoksnyje arba ant jo.
Daugelis ostrakodų taip pat aptinkami gėlame vandenyje. Sausumos Mesocypris rūšys žinomos iš Pietų Afrikos, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Tasmanijos drėgnų miškų dirvožemių. Jų mitybos racionas labai įvairus, grupei priklauso mėsėdžiai, žolėdžiai, šiukšlininkai ir filtruotojai.
Strakodai gali būti ne monofiliniai. Strakodų taksonai grupuojami į klases pagal bendrą morfologiją (kaip jie atrodo). Ištirta jų mitochondrijų DNR sekų analizė. Rezultatai nėra aiškūs.
Rūšių įvairovė ir pasiskirstymas
Strakodai aptinkami visame pasaulyje – nuo seklių upių ir ežerų iki atviro vandenyno ir giliavandenės pelagijos. Dauguma rūšių yra jūrinės, nemažai gyvena gėlame vandenyje, o keletas – sausumoje, drėgnose dirvose ir samanose.
- Jūrinės: kai kurios planktoninės (pvz., Gigantocypris) ir bentinės rūšys.
- Gėlavandenės: dažnai randamos ežeruose, upėse, tvenkiniuose, kai kurios – sezoniškuose telkiniuose.
- Sausumos: pvz., Mesocypris genties atstovai drėgnuose miškų dirvožemiuose.
Sandara ir morfologija
Charakteringiausias požymis – dviklapis (dviejų vožtuvų) kiautas, uždengiantis kūną. Kiautas gali būti chitininis arba kalkinis, įvairių formų ir ornamentikos, todėl dažnai naudojamas identifikacijai bei paleontologijoje.
Po kiautu slypi trumpas, iš šono suplotas kūnas su keliomis poromis galūnių: antenomis (naudojamomis judėjimui ir jutimams), mandibulėmis, maksilomis ir plaukiamosiomis ar ėjimo galūnėmis. Kai kurios rūšys turi akiduobes ar sudėtingas akis (pvz., giluminių vandens gigantų compound eyes), kitos – jų neturi.
Moterų dalis strakodų turi brood pouch (kiaušiniams), todėl kiaušiniai ir jaunos stadijos dažnai išlieka kiauto viduje iki tolimesnių vystymosi stadijų.
Mityba ir ekologinė reikšmė
Strakodų mityba labai įvairi:
- žolėdžiai – graužia mikrodumblį ir biofilmą;
- šiukšlininkai (detritivorai) – maitinausi organinėmis dalelėmis;
- mėsėdžiai – grobia smulkias bestubures;
- filtruotojai – surenka smulkias daleles iš vandens.
Ekologiškai strakodai yra svarbūs maisto grandinės elementai: jie patenka į žuvų ir kitų vėžiagyvių mitybą. Dėl kietų kiautų, kurie gerai išsilaiko nuosėdose, strakodai taip pat yra vertingi paleoekologijos šaltiniai – jų liekanos naudojamos rekonstravimams apie praeities aplinkos sąlygas (druskingumą, temperatūrą ir kt.).
Dauginimasis ir gyvenimo ciklas
Daugelis strakodų daugintis vyksta lytiškai, tačiau gėlavandenių grupių tarpe plačiai paplitusi ir partenogenezė (bevaisingas dauginimasis), todėl kai kurios populiacijos susideda beveik vien iš moterų. Kūno vystymasis paprastai yra tiesioginis: jaunikliai (larvos) gimsta primenantys suaugusius, tik mažesni ir su mažiau segmentų, vėliau mes išesdami keletą muda (išsižievėjimų) pasiekia suaugusio dydžio.
Kai kurios rūšys demonstruoja sezoninius šuolius, turinčius įtakos populiacijos dinamikai. Be to, keletas jūrinių strakodų, pvz., priprodinti šviesos gamybos (bioliuminescencijos) gebėjimai, naudoja šviesos signalus poravimuisi ar gynybai.
Taksonomija, genetika ir mokslo reikšmė
Strakodų taksonomija tradiciškai remiasi kiauto forma ir ornamentika. Tačiau kiauto morfologija gali būti konvergentiška, todėl pastaraisiais dešimtmečiais plačiai taikomi molekuliniai metodai – ypač mitochondrijų DNR sekų analizė. Šios genetinės studijos kartais rodo, kad morfologiniai sampratai neatitinka filogenetinių santykių, todėl taksonominė sistemos peržiūra vyksta nuolat ir rezultatai dar nėra visada vienareikšmiški.
Strakodai turi ilgaamžį fosilijų archyvą (kai kurios grupės fiksuojamos nuo kambro periodo), todėl jų kiautų nuosėdos yra svarbus įrankis stratigrafijoje ir paleoklimato tyrimuose.
Žmogaus požiūris ir praktinė reikšmė
Strakodai naudojami vandens kokybės ir paleoaplinkos rekonstrukcijose, jie yra naudingas bioindikatorius. Kai kurios rūšys turi reikšmę žuvų veislynams ir akvariumų ūkinei veiklai (gali būti tiek naudingi kaip pašaras, tiek – retais atvejais – ligų pernešėjai).
Santrauka
Strakodai – mažos, tačiau morfologiškai ir ekologiniu požiūriu labai įvairios vėžiagyvių klasės atstovai. Dėl kietų kiautų jie yra svarbūs tiek šiuolaikinėms ekosistemoms, tiek geologiniam archyvui. Jų taksonomija ir evoliucijos ryšiai šiuo metu aktyviai tiriami derinant morfologinius ir molekulinius metodus.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra storaodžiai?
Atsakymas: Ostrakodas - tai vėžiagyvių rūšis, kuri dėl savo išvaizdos dažnai vadinama sėkline krevetė.
K.: Kiek rūšių ostrakodų yra identifikuota?
A: Nustatyta apie 65 000 rūšių (iš jų 13 000 gyvų).
K: Kokio dydžio gali būti ostrakodai?
A: Ostrakodų dydis gali būti nuo 0,2 milimetro (0,0079 col.) iki 30 mm (1,2 col.).
K.: Kur gyvena jūriniai ostrakodai?
A: Jūrų ostrakodai paprastai gyvena zooplanktone arba viršutiniame jūros dugno sluoksnyje ar ant jo.
K: Ar yra sausumos strukiakojų rūšių?
A: Taip, yra keletas sausumos Mesocypris rūšių, žinomų iš drėgnų miškų dirvožemių Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Tasmanijoje.
K.: Kokios mitybos būdingos ostrakodams? A: Ostrakodų mitybos racionas labai įvairus: jie yra mėsėdžiai, žolėdžiai, šiukšlintojai ir filtruotojai.
K: Kaip klasifikuojami ostrakodų taksonai? A: Ostrakodų taksonai skirstomi į klases pagal bendrą morfologiją (kaip jie atrodo).
Ieškoti