Aleksandras I — Romos popiežius, Eucharistijos žodžių autorius ir šventasis

Aleksandras I — ankstyvasis Romos popiežius, priskiriamas Mišių Eucharistijos žodžių autorius ir katalikų šventasis; sužinok apie jo tarnystę, tradicijas ir palikimą.

Aleksandras I buvo penktasis Katalikų Bažnyčios popiežius; oficialus titulas – Romos vyskupas. Jo pontifikatas priskiriamas ankstyvajam II amžiui, tačiau tikslios datos nėra žinomos – dažnai minima apytikslė data apie 107–116 m. (kartais nurodoma 109–116 m.).

Biografija ir istorinis kontekstas

Apie Aleksandrą I žinoma labai nedaug. Tradiciniai popiežiaus gyvenimo aprašymai yra trumpi, o išsamesni teiginiai apie jo veiklą pateikiami tik vėlesniuose šaltiniuose. Jo pontifikatas sutampa su imperatoriaus Trajano laikotarpiu, kai krikščionija Romų imperijoje buvo dar ankstyvoje stadijoje ir kartais susidurdavo su persekiojimais. Kai kurie šaltiniai mini jį kaip nuolankų Bažnyčios vadą, tačiau apie konkrečius politinius ar teologinius sprendimus dokumentų praktiškai nėra.

Jam priskiriamos liturginės naujovės

Ankstyvuosiuose VI a. raštuose ir vėlesnėje tradicijoje Aleksandrui priskiriami žodžiai, kurie dabar vartojami katalikų Mišių Šventajame Eucharistijoje arba Šventojoje Komunijoje. Šie žodžiai paimti iš Naujojo Testamento ir esą yra Jėzaus Kristaus žodžiai per Paskutinę vakarienę (pvz., „Tai yra mano Kūnas…“, „Tai yra mano Kraujas…“). Tradicija teigia, kad Aleksandras įterpė arba užtvirtino šiuos žodžius Mišių liturgijoje.

Taip pat jam priskiriama praktika laiminti namus šventu vandeniu – t. y. vandeniu, kurį palaimino popiežius arba bet kuris kunigas. Taip Bendruomenėje įsitvirtino paprotys naudoti palaimintą vandenį namų apsaugai ir asmeninei šventinimui.

Istorinis vertinimas ir šaltiniai

Pagrindinis viduramžių šaltinis apie ankstyvuosius popiežius yra Lib­er Pontificalis (Popiežių knyga) bei įvairūs kronikiniai tekstai, parašyti gerokai vėliau nei paties Aleksandro laikai. Dėl to daugelyje ataskaitų apie Aleksandrą ir jam priskiriamas liturgines naujoves istorikai laikosi atsargumo: manoma, kad dalis tradicinių priskyrimų gali būti vėlesnių laikų pritaikymai ar legendos, siekiančios paaiškinti susiformavusius liturginius papročius.

Šiuolaikiniai liturgijos tyrinėtojai dažnai pažymi, kad žodžių įtraukimas į Mišias ir ritinių formavimasis buvo palaipsnis procesas, vykęs per kelis šimtmečius, todėl juos priskirti vienam konkrečiam popiežiui gali būti pernelyg supaprastinta.

Šventumas ir atminimas

Katalikų Bažnyčia Aleksandrą I paskelbė šventuoju. Jo liturginė atmintis švenčiama gegužės 3 d. Tradicijoje jis kartais minimas ir kaip kankinys, tačiau apie kankinystę nėra tvirtų istorinių įrodymų — tai labiau vėlesnių legendų ir hagiografinių tradicijų dalis.

Reikšmė ir paveldas

Aleksandro I vardas išliko Bažnyčios tradicijoje kaip ankstyvas Romos vyskupas, su kuriuo siejami keli svarbūs liturginiai papročiai. Net jei kai kurie jam priskiriami veiksmai yra istoriškai abejotini, pats tradicijų egzistavimas iliustruoja, kaip krikščioniška bendruomenė vėlesniais amžiais aiškino ir formalizavo savo liturginius įpročius.

Pastaba apie šaltinius

Informacija apie Aleksandrą I daugiausia remiasi vėlesniais kronikų ir hagiografijos šaltiniais. Dėl to skaitytojui verta turėti omenyje, kad daugelis detalių yra tradicinės kilmės ir jas interpretuoja istorikai bei teologai, atsižvelgdami į XVI–XX a. šaltinių kritiką.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Aleksandras I?

K: Kada jis ėjo popiežiaus pareigas?

K: Kas jam priskiriama VI a. pradžios raštuose?

Klausimas: Kokią dar praktiką, kaip teigiama, jis pradėjo?

K: Ar Katalikų Bažnyčia jį paskelbė šventuoju?

K: Kada švenčiama jo šventė?

Paieška pagal raidę