Precocial (ikimokyklinis) vystymasis: apibrėžimas, pavyzdžiai ir skirtumai

Ikimokyklinis vystymasis: aiškus apibrėžimas, ryškūs pavyzdžiai ir pagrindiniai skirtumai nuo altricialinio — sužinokite, kaip skirtingos rūšys elgiasi nuo gimimo.

Biologijoje ikimokyklinis amžius yra vystymosi strategija. Ji taikoma rūšims, kurių jaunikliai nuo pat gimimo arba išsiritimo yra santykinai subrendę ir judrūs. Tai daugiausia taikoma žinduoliams ir paukščiams.

Priešinga vystymosi strategija vadinama altricialine, kai jaunikliai gimsta arba išsirita bejėgiai. Šios dvi kategorijos yra tęstinumo galai. Visi laipsniai egzistuoja paukščiuose ir žinduoliuose. Su mažyčiais bestuburių kiaušinėliais išsivystė skirtingos strategijos. Daugelis jų naudoja tam tikrą metamorfozę, kai skirtingos augimo stadijos užima skirtingas aplinkos nišas.

Kas tai reiškia praktiškai?

Ikimokykliniai jaunikliai dažnai pasižymi šiais bruožais:

• gimsta arba išsirita su plaukais arba pūku, arba su atviromis akimis;
• gali savarankiškai judėti (pvz., vaikščioti, bėgti arba plaukti) netrukus po gimimo;
• dažnai geba pats(ji) rasti maistą arba būti maitinamas mažiau intensyviai nei altricialiniai jaunikliai;
• urnuoja didesnę prenatalinę tėvų investiciją (didesni embriono resursai, ilgiau trunkantis inkubavimas arba nėštuma).

Pavyzdžiai

• Paukščiai: antys, žąsys, plekšnės (shorebirds), viščiukai ir kiti lizdą paliekantys (nidifugus) paukščiai — jaunikliai išsirita su pūku, gali sekti motiną ir maitinasi savarankiškai. Yra ir itin ikimokyklinių pavyzdžių, pvz., megapodų jaunikliai, kurie iškart po išsiritimo būna praktiškai savarankiški.
• Žinduoliai: dauguma žindulių, pvz., arkliai, karvės, elniai, stirnos ir kiškiai — gimsta su plaukais ir gali stovėti / bėgti per kelias minutes ar valandas.
• Rūšys iš bestuburių: daugelis vėžlių ir kai kurių roplių rūšių — jaunikliai išsiritus iš kiaušinio yra visiškai nepriklausomi ir turi iš karto pasiekti maistą ar saugumą.

Skirtumai tarp ikimokyklinio ir altricialinio vystymosi

• Laikas prieš ir po gimimo: ikimokyklinės rūšys dažnai turi ilgesnę inkubaciją ar nėštumą ir daugiau išteklių skiria embrionui; altricialinės rūšys sutrumpina prenatalinį etapą, bet stipriai investuoja į postnatalinę priežiūrą.
• Smegenų ir kūno vystymasis: altricialiniai jaunikliai dažnai turi mažesnį smegenų tūri prie gimimo, tačiau smegenys stipriai auga po gimimo; ikimokykliniai jaunikliai turi geriau išsivysčiusias jutimo ir motorines struktūras nuo pat pradžios.
• Rizika ir ekologija: ikimokščiai dažnai palieka lizdus ar motinas anksčiau (nidifugus), todėl yra labiau pažeidžiami paviršiniam plėšimui, tačiau gali greičiau pabėgti; altricialiniai jaunikliai priklauso nuo saugaus lizdo ir tėvų priežiūros (nidikolus).

Tarpinės formos ir terminai

Vystymasis yra tęstinys — ne visi jaunikliai telpa į griežtą „ikimokyklinis“ arba „altricialinis“ kategoriją. Yra tarpinės formos, kurias dažnai vadina pusiau ikimokykliniais arba pusiau altricialiniais, taip pat terminai kaip nidifugus (lizdą paliekantys) ir nidikolus (lizde augantys). Kai kurios rūšys gali turėti labai ankstyvą gebėjimą judėti, bet vis tiek priklausyti nuo tėvų dėl maisto ar šilumos.

Evoliucinės priežastys ir pasekmės

Ikimokyklinis vystymasis atsiranda kaip evoliucinis kompromisas tarp:

• tėvų išteklių paskirstymo tarp prenatalinės ir postnatalinės priežiūros;
• vietos sąlygų — pvz., atviros žemės ar vandens aplinkose savarankiški jaunikliai turi pranašumą;
• plėšrūnų spaudimo ir lizdų saugumo — kai lizdai sunkiai slepiami, greitas jauniklių pajudėjimas gali būti naudingas;
• gyvavimo ciklo reikalavimų — rūšys, kurioms svarbu greitai pabėgti (pvz., žinduoliai bėgantys), dažnai vysto ikimokyklines savybes.

Praktinė reikšmė

Supratimas apie ikimokyklinį vystymąsi svarbus ekologijoje, gyvūnų elgsenos tyrimuose ir gamtosaugos praktikoje. Pavyzdžiui, žemės ar krūmų nišose dedančių paukščių (ikimokyklinių) jaunikliai gali būti jautresni žmogaus sukeltam buveinių pokyčiams ar miškininkystei, nors jie ir geba greitai palikti lizdus. Žemės ūkyje ir naminių gyvūnų veisime ikimokyklinės savybės (pvz., viščiukų, ančių, ožkų palikuonys) lemia priežiūros režimus ir auginimo praktiką.

Apibendrinant, ikimokyklinis vystymasis — tai strategija, kuria rūšys užtikrina jauniklių ankstyvą savarankiškumą, tačiau kartu tai reiškia kitus biologinius ir ekologinius kompromisus, kurie formuoja rūšių gyvenimo istorijas.

Paieška pagal raidę