Azerbaidžaniečiai – apžvalga: kilmė, kalba ir religija

Kilmė ir istorinės raidos santrauka

Azerbaidžaniečių tapatybė susiformavo ilgame istoriniame procese, kuriame lėmė tiek tiurkų genčių migracijos, tiek vietinių kaukaziečių ir iranėniškų populiacijų asimiliacija. Per XIX a. karus tarp Rusijos ir Persijos žemės pietiniame Kaukaze buvo padalytos: po 1804–1813 ir 1826–1828 m. kare su Persija Irano Kadžarų dinastijos valdos Kaukaze atiteko Rusijos imperijai ir sudarė dabartinę Azerbaidžano Respublikos teritoriją. Tas procesas (patvirtintas 1813 m. Gulistano ir 1828 m. Turkmėčajo sutartimis) lėmė etninę ir politinę padalintį tarp šiaurinių (Azerbaidžano Respublikos) ir pietinių (Irano) azerbaidžaniečių.

Nors azerbaidžaniečiai gyvena dviejose tarptautinės sienos pusėse, jie dažnai vertinami kaip viena etninė grupė. Tačiau šiauriečiai ir pietiečiai skiriasi dėl beveik du šimtmečius trukusios atskiros Irano azerbaidžaniečių ir Rusijos ir (arba) sovietų įtakos paveikto Azerbaidžano socialinės raidos, kuri paveikė švietimą, administraciją, kalbos standartizaciją ir materialinę kultūrą.

Kalba

Azerbaidžaniečius vienija azerbaidžaniečių kalba, kuri tarpusavyje suprantama su turkmėnų, kaškajų, gagaūzų, turkų kalbomis ir Irako turkmėnų vartojamomis tarmėmis, priklausančiomis oghūzų, arba vakarų, tiurkų kalbų grupei. Azerbaidžaniečių kalba sudaro dialektinį kontinuumą: šiauriniai ir pietiniai tarminiai skirtumai yra girdimi, tačiau tarpusavio suprantamumas paprastai išlieka.

Rašto ir vartojimo ypatybės: nepriklausomoje Azerbaidžano Respublikoje oficialiai vartojama azerbaidžaniečių kalbos standartinė forma, rašoma lotyniškais rašmenimis (perėjimas nuo kirilicos į lotynų abėcėlę vyko XX a. pabaigoje). Irano azerbaidžaniečiai dažniau rašo ir skaito persiška (farsų) abėcėle, o kasdienėje kalboje paplitę vietiniai dialektai. Kalboje yra daug skolinių iš persų, arabų ir rusų kalbų, o modernėjant sparčiai įsiskverbia ir tarptautinės sąvokos.

Religija

Dauguma azerbaidžaniečių yra musulmonai, didžioji dauguma iš jų save laiko šiitais (daugiausia dvyliktinės šijos mokslo šalininkais). Tačiau yra ir reikšminga sunnitų mažuma, taip pat sekuliarumo ir pasaulietiškumo tradicijos ypač Azerbaidžano Respublikoje. Religinės praktikos intensyvumas ir institucijų raiška skiriasi regionais: Irane religija dažnai yra svarbesnė viešajame gyvenime, o šiaurėje — daugiau pasaulietinių institucijų ir įtakų iš sovietmečio palikimo.

Kultūra ir tradicijos

Azerbaidžaniečių kultūra apima turtingą tautosaką ir menines tradicijas: mugham (tradicinė muzika), ashik (liaudies poetai-ir muzikantai), kilimų ir tekstilės meno gamyba, taip pat turtinga kulinarinė tradicija (pvz., plov, kebabai, įvairūs patiekalai su ryžiais ir daržovėmis). Novruz (pavasario lygiadienio šventė) yra vienas svarbiausių tautinių ir šeiminių ritualų, minimas tiek šiaurėje, tiek pietuose.

Gyvenamoji erdvė ir diasporos

Azerbaidžaniečiai gyvena daugiausia Azerbaidžano Respublikoje ir šiaurės vakarinėje Irano dalyje (vadinamajame Irano Azerbaidžane). Taip pat reikšmingos azerbaidžaniečių bendruomenės Gruzijoje, Rusijoje (Dagestane), Turkijoje ir kitose šalyse. Moderni migracija ir ekonominiai procesai lėmė platesnę diasporą Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Vidurinėje Azijoje.

Identitetas šiandien

Azerbaidžaniečių tapatybė yra sudėtinga ir daugiasluoksnė: ji apima kalbinę, religijos, regioninę ir istoriją jungiančią dimensijas. Tapatumo apibrėžimai kartais skiriasi tarp šiaurės ir pietų bendruomenių dėl skirtingų politinių valstybių įtakos, bet bendras kalbinis ryšys ir kultūriniai elementai išlieka svarūs tarpusavio ryšiams ir tapatumo jausmui.