Runos: senovinė germanų abėcėlė (Fuþark) – istorija ir reikšmė

Runos – tai senovinės raidės, kuriomis germanai rašė prieš tai, kai viduramiais pradėjo naudoti lotyniškas raides. Plačiąja prasme žodis runos gali reikšti bet kokias šifruotas arba specialias raides, tačiau dažniausiai juo apibūdinamos specifinės germanų abėcėlės, kurias skandinavai naudojo maždaug nuo 150 m. po Kr. iki viduramžių. Seniausia plačiai paplitusi sistema vadinama vyresniuoju Fuþarku (angl. Elder Futhark) – ji naudota maždaug nuo 150 iki 800 m. po Kr. Apie 800 m. Fuþarkas transformavosi į jaunesnįjį Fuþarką, kuris vyko plačiąją vartoseną maždaug iki XI a., kai daugelyje regionų jį pakeitė lotynų raštas. Anglosaksų runos maždaug tuo pačiu laikotarpiu (apie 400–1100 m.) buvo vartojamos Didžiojoje Britanijoje. Skandinavų runų abėcėlė vadinama „Fuþark“, nes pirmosios šešios raidės yra ᚠ ᚢ ᚦ ᚨ ᚱ ᚲ (F U Þ A R K). Anglosaksų runos dažnai vadinamos „Fuþorc“ arba „Futhorc“, nes jų rašmenys kiek skiriasi ir jų yra daugiau.

Istorija ir periodizacija

Runų raštas atsirado tuo metu, kai germanų kalbos dar nebuvo virtusios aiškiomis atskiromis šiuolaikinių atmainų kalbomis – egzistavo vadinamoji protogermanų kalba su regioninėmis tarmėmis. Iš esmės runų vystymasis skirstomas į kelis etapus:

• Vyresnysis Fuþarkas (Elder Futhark) (~150–800 m. po Kr.) – apie 24 runas; daug seniausių įrašų ant metalo, medžio ir akmens.
• Jaunesnysis Fuþarkas (Younger Futhark) (nuo ~800 m.) – supaprastinta 16 raidžių sistema, plačiai vartota Skandinavijoje per vikingų amžių.
• Anglosaksų Fuþorc (Futhorc) (~400–1100 m.) – Didžiojoje Britanijoje išplėstas abėcėlės variantas (daugiau raidžių nei vyresnysis Fuþarkas), atspindintis anglų dialektų fonetiką.

Kur randami runų įrašai

Gausiai runų įrašų randama įvairiose Šiaurės Europos vietovėse ir su tuo susijusiuose regionuose: daug ant akmenų iškaltų tekstų aptinkama Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje, taip pat Britų salose, Islandijoje, Grenlandijoje, Farerų salose ir Fryzijoje (yra daug vadinamųjų runų akmenyse). Runos buvo raižomos ne tik ant akmenų, bet ir ant medžio, metalo, kaulo, stiklo ir kitų daiktų; taip pat buvo naudojamos trumpieji raštai, amuletai ir įrankių ženklinimas.

Runų naudojimas ir funkcijos

Runų funkcijos buvo įvairios:

• teisminiai ir memorialiniai tekstai – ant runų akmenų dažnai rašomi mirusiųjų vardai, atminimo užrašai ir savininkų deklaracijos;
• praktiniai užrašai – daiktų ženklinimas, trumpi įrašai; kartais runomis žymimi sandoriai ar nuosavybė;
• poetiniai tekstai – runos naudotos eilėraščiams ir eiliuotiems žodžiams, jose perteikiama to meto literatūrinė tradicija;
• maginės ir ritualinės funkcijos – runos dažnai siejamos su pranašavimu, apsauga, žodeliais („galios žodžiai“), egzistuoja bindrunų (sujungtų runų) ir šifruotų runų pavyzdžių;
• šifravimas ir kodavimas – runos kartais naudotos paslėptiems tekstams arba kaip atpažinimo ženklai.

Rašymo ypatybės ir formos

Runų bruožas – linijiniai, kampuoti brėžiniai, pritaikyti raižymui į kietas medžiagas. Dėl to trūksta apvalių linijų, o raidžių formos lengvai pritaikomos siauriems grioveliams akmenyje ar medyje. Skirtinguose regionuose tos pačios runos galėjo būti piešiamos šiek tiek kitaip, todėl paleografinė analizė – svarbus šaltinis datuojant ir lokalizuojant įrašus.

Runų pavadinimai ir jų rekonstrukcija

Kiekviena runa turėjo vardą, panašiai kaip raidės šiandien turi savo pavadinimus. Originalūs labai seni pavadinimai tiesiogiai nežinomi, tačiau lingvistinėmis priemonėmis ir palyginimais su vėlesnėmis formomis mokslininkai atkuria protogermaninius pavadinimus. Dažnai prieš rekonstruotą protogermaninį pavadinimą dedamas ženklas [*], reiškiantis rekonstruotą formą (ne tiesiogiai išsaugotą vėlyvą formą). Kadangi raidžių piešiniai ir tarimas kito priklausomai nuo regiono, kai kurių runų pavadinimai ir reikšmės galėjo skirtis.

Kalbos pokyčiai ir raidžių likučiai

Kai kurios runų raidės turėjo ilgalaikį poveikį vėlesnėms kalboms. Pavyzdžiui, runa ᚦ (thorn) išliko iki viduramžių anglų kalboje, o iki šių dienų tebevartojama islandų kalboje kaip raidė þ (tariama /th/ kaip žodyje daikte). Po normanų užkariavimo anglų kalboje ši raidė dažnai buvo pakeista raidžių deriniu th, nes ją vartojanti garsą prancūzakalbiai normanai geriau atvaizdavo šiuo būdu. Panašiai raidė ð (tariama /th/ kaip žodyje tai) buvo vartojama senojoje anglų kalboje ir tebevartojama islandų kalboje; ji kilusi per airių ir kitų įtakų sroves, o ne tiesiogiai iš runų.

Poveikis vėlesnei kultūrai ir politiniai aspektai

Runos sudomino ne tik istorikus ir kalbininkus. Jas naudojo ir J. R. R. R. Tolkienas savo fantastiniuose kūriniuose, kuriuose nagrinėjamos germanų mitologijos temos ir senoji raštija. Taip pat dėl ryšių su germanų mitologija ir „senąja“ Šiaurės europiečių tradicija runos buvo pasitelktos XX a. ideologiniuose judėjimuose: naciai kai kurias runas naudojo kaip simbolius, bandydami suteikti savo ideologijai istorinio ir mistinio pagrindo. Tai sukūrė sudėtingą paveldėjimo ir interpretacijos lauką, kuriame mokslas aiškiai atskiria istorinę tyrimo sritį nuo politinių arba mitologinių pritemptų naudojimų.

Raštvedybos ir epigrafikos reikšmė

Runų įrašai yra svarbūs ne tik dėl paties rašto, bet ir kaip žodinės ir socialinės informacijos šaltiniai. Jie leidžia rekonstruoti vardus, genealogijas, socialines sąsajas, prekybos ir ekspedicijų maršrutus bei kultūrines sroves. Paleografija, arheologija ir lingvistika kartu padeda datuoti ir interpretuoti runų tekstus, nustatant medžiagos amžių, užrašymo stilių ir regionines variacijas.

Runos šiandien

Šiandien runos domina tyrėjus, istorijos mėgėjus, menininkus ir dvasines bendruomenes. Jas galima rasti muziejuose, archeologiniuose parodose, literatūroje, komiksuose, žaidimuose ir filmuose. Akademiškai runos tiriamos kaip raštijos sistema, o jų įrašai – vertingas šaltinis apie germanų kalbas, kultūrą ir visuomenę. Tačiau svarbu atskirti mokslinį supratimą nuo romantinių ar ideologinių pritaikymų, kurie kartais iškraipo istorinius faktus.

Runų rašmenys, jų reikšmės ir istorija tebėra gyva tyrimų sritis, nuolat papildoma naujais radiniais ir naujomis interpretacijomis. Jie suteikia vertingą langą į germanų pasaulėžiūrą, lingvistinę raidą ir kasdienį gyvenimą ankstyvaisiais viduramžiais.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra runos?

Klausimas: Kas yra vyresnysis fužarkas?

K: Kas yra jaunesnysis Fuþarkas?

K: Kur randamos runos?

K: Kaip runos buvo naudojamos istoriškai?

Paieška pagal raidę