Persiškasis šilkmedis (Albizia julibrissin) – apibrėžimas ir ypatybės
Persiškasis šilkmedis (Albizia julibrissin) – apibrėžimas, kilmė, žiedų ypatybės ir priežiūra: šilkiniais žiedais žavintis medis iš Azijos.
Šilkmedis Albizia julibrissin - Albizia genties rūšis, auganti pietryčių ir rytų Azijoje, nuo Irano rytuose iki Kinijos ir Korėjos. Ši gentis pagerbta italų didiko Filippo del Albizzi, kuris XVIII a. viduryje ją pristatė Europoje, kartais neteisingai vadinama "Albizzia". Specifinis pavadinimas julibrissin yra iškraipytas iš farsi Gul-i Abrisham (گل ابریشم), reiškiančio šilkmedį, pagal jo žiedus ("Gul" گل reiškia "gėlė", o "Abrisham" ابریشم - "šilkas").
Aprašymas
Albizia julibrissin yra mažas arba vidutinio dydžio lapuočių medis, paprastai užaugantis iki 6–12 metrų aukščio. Žievė yra plona, lygi ar šiek tiek įtrūkusi; vainikas platus ir plačiai išsišakojęs, suteikiantis medžiui dekoratyvią, plokščią formą. Lapai yra sudaryti (dvipusiai, bipinatiniai) — kiekviename lape gausu mažų ovalių lapelių, kurie vakare sulankstomi (nyktinastiškas elgesys), todėl medis dažnai vadinamas „mimosa“ ar „nakties šilkmedžiu“.
Žiedai, vaisiai ir dauginimasis
Vasarą medį puošia ryškūs, pūkuoti žiedai, dažniausiai rausvi arba rožiniai, susidarantys iš gausybės ilgos formos kuokelių (stamenų), kurie suteikia žiedams šilko pūko įspūdį. Žiedai pritraukia bites ir kitus apdulkinėtojus. Po žydėjimo susidaro plokšti ankštariniai vaisiai (panašūs į pupinių šeimos ankštis), juose yra keli apvalūs sėklos. Dauginasi sėklomis arba vegetatyviai (skiepijant, šaknų dalimis), tačiau sėklos dažniausiai išbarstomos ir gali sudygti natūralizuotose teritorijose.
Gimtoji šio medžio teritorija apima pietryčių ir rytų Aziją — nuo Irano per Himalajus iki Kinijos ir Korėjos. XVIII a. jis buvo įvestas į Europą ir vėliau plačiai paplito kaip dekoratyvinis augalas daugelyje pasaulio regionų. Kai kuriose šalyse, ypač JAV pietryčiuose ir vidurio regionuose, Albizia julibrissin natūralizuojasi ir yra vertinamas kaip invazinė rūšis, nes lengvai dauginasi ir gali užgožti vietinius augalus.
Auginimas ir veisimas
- Vieta: geriausiai auga saulėtoje vietoje; toleruoja dalinį pavėsį.
- Dirva: priemolis ar derlinga, gerai drenuojama dirva; toleruoja sausumą, bet geriau žydi drėgnesnėse vietose.
- Šaltis: toleruoja silpnus šalčius, tačiau ilgai trunkančios ir stiprios žiemos gali pažeisti medį.
- Priežiūra: nereikalauja daug priežiūros; retkarčiais rekomenduojama genėti vainiką formuojant arba šalinti sausus šakelius.
- Dauginimas: sėklomis arba vegetatyviai; sėklos dažnai dygsta be specialaus paruošimo, bet pašildymas ar šarminis perėjimas gali pagerinti daigumą.
Naudojimas ir reikšmė
Dažniausiai auginamas kaip dekoratyvinis medelis soduose ir alėjose dėl savo gražių žiedų ir oro lengvumo suteikiančio vainiko. Žiedai pritraukia bites — augalas yra naudingas vietinei faunai ir medaus gamybai. Kai kuriose regionuose medienos naudojimas globalaus masto nėra reikšmingas dėl medžio mažo dydžio ir medienos struktūros, tačiau jis vertinamas dėl estetinių savybių.
Pagrindinės problemos
- Ligos ir kenkėjai: gali sirgti vadinamuoju mimosa wilt (pvz., dėl Fusarium rūšių) ir būti paveiktas įvairių užkariautojų, pavyzdžiui, vikšrų ar voratinklinių vikšrų.
- Invazinė prigimtis: kai kuriose šalyse plačiai paplitęs ir laikomas invazine rūšimi, todėl planuojant sodinti reikėtų pasidomėti vietiniais apribojimais.
Pastabos ir etimologija
Pavadinimas Albizia kilo iš Italijos didiko Albizzi (Filippo del Albizzi), o rūšies epitetas julibrissin turi savo kilmę persiškai — iš farsi frazės Gul-i Abrisham (گل ابریشم), reiškiančios „šilko gėlė“, ką siejama su žiedų pūkeliais. Dėl panašumo su kitomis mimozų gentimis dažnai sutinkami bendriniai pavadinimai „mimosa“ ar „persiškasis šilkmedis“.
Gėlės detalė
ankštiniai augalai
Ieškoti