Gustavo Mahlerio Simfonija Nr. 8 — „Tūkstančio žmonių simfonija“ (apžvalga)
Gustavo Mahlerio Simfonija Nr. 8 — „Tūkstančio žmonių simfonija“: išsami apžvalga apie monumentalų kūrinį, jo istoriją, struktūrą ir reikšmę klasikinėje muzikoje.
Gustavo Mahlerio (1860–1911) Simfonija Nr. 8 Es‑dur yra vienas didžiausių ir labiausiai imponuojančių klasikinės muzikos kūrinių. Jos atlikimui reikia itin didelių pajėgų: monumentalaus orkestro, kelių chorų ir daug solistų — todėl kūrinys dažnai vadinamas „Tūkstančio žmonių simfonija“, nors pats Mahleris tokio pavadinimo nenaudojo.
Kompozicija ir istorija
Mahleris daug dirbo ties 8‑ąja simfonija; ją jis sukūrė 1906 m. vasarą savo vasarnamyje Maiernigg (pietų Austrijoje). Daugiausia darbo buvo sutelkta į trumpą laikotarpį, todėl pats kūrinys gimė palyginti greitai. Tai buvo paskutinis komponisto didelis kūrinys, kuris pirmą kartą nuskambėjo jam dar esant gyvam. Pirmoji vieša atlikimo data yra 1910 m. rugsėjo 12 d. Miunchene, ir nuo to laiko šis kūrinys ėmė gyventi savo koncertinį gyvenimą.
Tekstas ir idėja
Simfonija susideda iš dviejų didelių dalių, o ne iš tradicinių trijų ar keturių dalių su sonatinėmis formomis. Pirmoji dalis remiasi lotynišku, IX a. krikščionišku giesmės tekstu, skirtu Sekminėms — Veni creator spiritus („Ateik, Dvasia Kūrėja“). Antroji dalis parašyta vokiečių kalba ir naudoja žodžius iš Gėtės „Fausto“ pabaigos (ypač „Chorus mysticus“). Abi dalys sujungtos bendru idėjiniu fonu: išgelbėjimas ir atpirkimas per meilę, žmogaus ir dieviškumo santykio apmąstymas.
Forma ir muzikinės priemonės
Mahleris čia nepasitenkina vien orkestrinio partitūros meistriškumu — jis tarsi sujungia bažnytinį motetą, dramatišką chorinį epopėją ir sinfoninę architektūrą. Muzika kinta nuo pleneriškų, spontaniškų epizodų iki didingų, choralinių momentų; teminės idėjos kartojasi ir transformuojamos per abi dalis, sukurdamos vientisą, didingą naratyvą. Simfonija išreiškia tikėjimą amžinuoju žmogaus dvasios pasitikėjimu ir meilės gelmėmis.
Sudėtis (pajėgos)
Atlikimui reikia labai didelių pajėgų: didelis orkestras su papildomais pučiamaisiais, stipria disciplina perkūsija ir vargonais, keli chorai (kartais du su vaikų choru) bei keletas solistų. Dėl tokios sudėties kūriniui reikia erdvios koncertų salės ir kruopštaus organizavimo — tai ir lemia, kodėl istorijoje šis darbas buvo atliekamas santykinai retai.
Premjera ir vėlesnė reputacija
Po Mahlerio mirties kūrinys ilgą laiką buvo atliekamas gana retai — tai lėmė ne tik didžiulės praktinės išlaidos, bet ir repertuaro sudėtingumas. Simfonija Nr. 8 kėlė skirtingas emocijas: vieniems klausytojams ir kritikai jos optimizmas atrodė kiek per naivus ar neįtikinamas, kiti vertino ją kaip vieną iš įspūdingiausių žmonijos muzikinių išraiškų. Per pastaruosius dešimtmečius kūrinys tapo labiau prieinamas ir dažniau atliekamas bei įrašomas, o didžiosios orkestrinės institucijos kartais skiria jam specialius renginius.
Atlikimai ir šiuolaikinė reikšmė
Vienas iš tokio kūrinio privalumų yra jo gebėjimas suburti daug žmonių vienai didžiai meninei vizijai — todėl jis išlieka populiarus festivaliuose ir ypatinguose jubiliejiniuose koncertuose. Pavyzdžiui, 100‑osios pirmojo atlikimo metinės buvo minimos 2010 metais; renginių metu kūrinys pasirodė ir per BBC Proms, atidarymo koncerte Londono Karališkojoje Alberto salėje (2010 m., liepos mėn.). Tokie didelio masto projekto atlikimai primena apie Mahlerio ambicijas ir jo siekį integruoti religines, literatūrines ir muzikines idėjas į vieningą meninę struktūrą.
Kritika, interpretacijos ir įrašai
Nuomonės apie 8‑ąją simfoniją išsiskyrė: kai kurie kritikavo jos teatralumą ir per daug akivaizdų sentimentalumą, kiti laiko ją didžiausiu Mahlerio kūrybiniu laimėjimu — nepaprastu žmogaus dvasios šauktuku. Dėl milžiniškų reikalavimų atlikėjams ir organizatoriams interpretacijos labai skiriasi: kai kurie dirigentai akcentuoja sakralinę jos pusę, kiti — dramaturginį draminį poveikį. Yra daug svarbių įrašų ir gyvų atlikimų, kurie atspindi šias skirtingas perspektyvas.
Santrauka
Simfonija Nr. 8 yra kūrinys, kuris sujungia bažnytinę tradiciją, literatūrą ir simfoninę apimtį į vieną milžinišką muzikinį pasakojimą. Dėl savo dydžio, idėjų ir muzikos ji išlieka vienu įspūdingiausių XX a. pirminės eros sinfoninių kūrinių — tiek technine prasme, tiek emociniu ir dvasiniu nušvitimu.
Miunchenas, 1910 m. rugsėjis. Paskutinė Mahlerio aštuntosios simfonijos pasaulinės premjeros repeticija Neue Musik-Festhalle
Klausimai ir atsakymai
K: Kas sukūrė 8-ąją simfoniją Es-dur?
A: Gustavas Mahleris sukūrė 8-ąją simfoniją Es-dur.
K: Kaip dažnai vadinama ši simfonija?
A: Simfonija dažnai vadinama "Tūkstančio simfonija".
K: Kada ji buvo atlikta pirmą kartą?
A: Pirmą kartą 8-oji simfonija buvo atlikta 1910 m. rugsėjo 12 d. Miunchene.
K: Kokią tradiciją Beethovenas pradėjo savo Devintąja simfonija?
A: Beethovenas Devintojoje simfonijoje, kurios paskutinėje dalyje skamba "Odė džiaugsmui", pradėjo dainavimo simfonijose tradiciją.
K: Kaip Mahleris muzikaliai išreiškė idėją, kad esame išgelbėti per meilę?
A: Mahleris išreiškia idėją apie išgelbėjimą per meilę dalydamasis melodijomis visoje simfonijoje.
K: Kodėl šią simfoniją atlikti brangu?
A: Šią simfoniją atlikti brangu, nes jai reikia didelio orkestro ir choro, be to, ją reikia atlikti didelėje koncertų salėje.
K: Dėl ko nuomonės apie šį kūrinį išsiskiria?
A: Nuomonės apie šį kūrinį išsiskiria dėl to, ar muzikoje išreikštas optimizmas yra pakankamai įtikinamas.
Ieškoti