Torreso sąsiauras — salos ir gyventojai tarp Australijos ir Naujosios Gvinėjos

Geografija

Salose yra įvairių tipų salų. Kai kurios salos netoli Naujosios Gvinėjos yra žemos, sudarytos iš upių išplauto dirvožemio. Kalvotos ir stačios granitinės salos vakaruose kadaise buvo kalnų viršūnės, kurios prieš 8 000 metų pakilus jūros lygiui tapo salomis. Viduryje esančios salos daugiausia yra koralų salos. Į rytus nuo sąsiaurio esančios salos atsirado dėl povandeninių ugnikalnių, išaugusių virš vandenyno paviršiaus.

2009 m. salos gyventojai paprašė Australijos vyriausybės skirti 22 mln. Australijos dolerių naujoms jūros sienoms statyti. Kadangi kai kurios salos yra gana žemos, dėl kylančio jūros lygio ir didelių potvynių dabar užliejama daug teritorijų. Tai sugadino namus ir į gėlo vandens atsargas prileido druskos. Žmonėms gali tekti palikti dvi purvo salas - Boigu ir Saibai, jei nebus imtasi priemonių dėl kylančios jūros.

Žmonės

Salų gyventojai vadinami Toreso sąsiaurio salų gyventojais. Tai melaneziečių tautos, giminingos Naujosios Gvinėjos papuasams. Salų gyventojai turi savo kultūrą ir ilgą istoriją. Tūkstančius metų jie prekiavo su šiaurėje gyvenančiais papuasais ir Australijos aborigenais.

Salos gyventojai kalba dviem skirtingomis kalbomis:

• Kala Lagaw Ya/Kalaw Kawaw Ya/Kawalgaw Ya/Kulkalgaw Ya,
• Meriam Mir

Taip pat yra kalba, vadinama brokanų kalba arba Toreso sąsiaurio kreolų kalba. Tai įvairių kalbų ir salų gyventojų žodžių mišinys, atsiradęs 1860 m., kai salų gyventojai pradėjo dirbti laivuose, ieškančiuose perlų.

Istorija

Prieš 8000 metų jūros lygis buvo daug žemesnis. Toreso sąsiauris nebuvo apsemtas vandens, todėl žmonės ir gyvūnai galėjo vaikščioti tarp Naujosios Gvinėjos ir Australijos. Kai kurie gyvūnai ir paukščiai, pavyzdžiui, kaspinuočiai, gyvena ir Naujojoje Gvinėjoje, ir Kvinslande. Kiti gyvūnai, pavyzdžiui, kiaulės, į Naująją Gvinėją pateko pakilus jūros lygiui ir uždarius sausumos tiltą, todėl negalėjo patekti į Australiją.

Yra duomenų, kad žmonės Toreso sąsiaurio salose gyvena mažiausiai 2500 metų. Tikėtina, kad žmonės čia gyveno gerokai anksčiau, tačiau kylantis jūros lygis užklojo ankstesnes vietas.

Europos atradimas

Pirmasis žinomas europietis, plaukęs sąsiauriu, buvo ispanų arba portugalų jūrininkas Luisas Váezas de Torresas. Jis buvo antrasis ispanų ekspedicijos, vadovaujamos portugalo Pedro Fernandezo de Quirós, kuri 1605 m. plaukė iš Peru į Pietų Ramųjį vandenyną, vadas. Po to, kai Kviroso laivas grįžo atgal į Meksiką, Torresas toliau plaukė į Molukus, o paskui į Manilą. Jis plaukė palei Naujosios Gvinėjos pietinę pakrantę. Galbūt jis matė Jorko kyšulį Australijos žemyne, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nėra. Torresas parašė laišką Ispanijos karaliui apie savo atradimus, bet jis buvo laikomas paslaptyje iki 1762 m.

1769 m. škotų geografas Alexanderis Dalrymple'as vertė 1762 m. Filipinuose rastus ispanų laiškus. Jis perskaitė Luiso Váezo de Torreso laišką apie kelią į pietus nuo Naujosios Gvinėjos. 1770-1771 m. Dalrymple'as parašė knygą "Kelių kelionių ir atradimų pietų Ramiajame vandenyne istorinis rinkinys". Ši knyga sukėlė didelį susidomėjimą nežinomo žemyno idėja. Dalrymple'as pavadino sąsiaurį Torreso vardu. Tai paskatino kapitoną Džeimsą Kuką leistis į dar vieną kelionę į pietinę Ramiojo vandenyno dalį. Dalrymple'as piktinosi, kad ne jis, o kapitonas Kukas buvo paskirtas vadovauti ekspedicijai, kurios metu 1770 m. buvo atrasta rytinė Australijos pakrantė. 1770 m. Kukas išplaukė pro sąsiaurį, plaukdamas į viršų rytine Australijos pakrante. Jis išsilaipino Possession saloje ir pareiškė pretenzijas Didžiajai Britanijai dėl visos Australijos žemės.

Džeimsui Kukui, Viljamui Blighui ir Matthew Flindersui tyrinėjant sąsiaurį ir sudarant jo žemėlapius, daug daugiau laivų pradėjo juo plaukti iš Sidnėjaus į Indiją ar Aziją. Laivams vis dar buvo sunku, daug jų sudužo ant rifų. Škotė Barbara Tompson buvo vienintelis išsigelbėjęs žmogus, kai 1842 m. laivas "America" atsitrenkė į rifą. Ją išgelbėjo salos gyventojai ir ji penkerius metus gyveno su jais Velso princo saloje, kol atplaukė kitas laivas, kuris ją nugabeno atgal į Sidnėjų.

Prekyba

Nuo 1860 m. iki maždaug 1970 m. sąsiauryje buvo vykdomas svarbus perlų verslas. Į perlų medžioklę atvykdavo daug patyrusių narų iš daugelio šalių, ypač iš Japonijos.

Misionieriai

1871 m. į Erub (Darnley salą) atvyko Londono misionierių draugija. Salų gyventojai iki šiol švenčia misionierių atvykimą kaip "Šviesos atėjimą", ir kasmet salose švenčiama šventė.

Vyriausybė

Nors kai kurios Toreso sąsiaurio salos yra prie pat Naujosios Gvinėjos krantų, 1879 m. jos atiteko Kvynslandui, kuris tuo metu buvo britų kolonija. 1978 m. Australijos ir Papua Naujosios Gvinėjos susitarimu buvo nustatyta teisinga jūrų sienos vieta Toreso sąsiauryje. Toreso sąsiauris taip pat turi savo vėliavą. Ją sukūrė Bernardas Namokas iš Ketvirtadienio salos. Jos fonas sudarytas iš penkių juostų: žalia - žemė, mėlyna - jūra, juoda - žmonės. Vėliavoje yra didelis baltas Dari, arba galvos apdangalas, ir penkiakampė žvaigždė, simbolizuojanti penkias pagrindines salų grupes. 1995 m. ši vėliava oficialiai paskelbta Australijos vėliava.

Antrasis pasaulinis karas

Antrojo pasaulinio karo metais Horno sala Toreso sąsiauryje, esanti už 150 km į šiaurę nuo Jorko kyšulio, tapo labiausiai į šiaurę nutolusia Australijos aviacijos baze. 1940 m. buvo pastatyti du dideli kilimo ir tūpimo takai. Ja naudojosi tūkstančiai sąjungininkų lėktuvų. 1942 m. čia buvo surengti aštuoni japonų oro antskrydžiai, todėl tai buvo labiausiai puolama vieta Kvinslande. Sąlygos saloje kariams buvo sunkios: prastas maistas, nepakankamai vandens, ligos ir japonų išpuoliai. Oro uostas iki šiol veikia kaip pagrindinis tolimojo šiaurės Kvinslendo oro uostas. Dabar tai turistinis kurortas, ypač gerai žinomas dėl žvejybos.

Knygos ir muzika