Antinksčiai yra daugumos žinduolių liauka. Ji yra netoli inkstų. Jos pavadinimas nusako jos padėtį (ad - "šalia", o renes - "inkstai"). Liauka sudaryta iš dviejų rūšių audinių: centrinėje dalyje esantis audinys vadinamas antinksčių meduliu, o už jo yra antinksčių žievė.

Vieta ir sandara

Žmonių antinksčiai vadinami suprarenalinėmis liaukomis. Daugelio gyvūnų šios liaukos yra šalia inkstų, tačiau žmonėms jos yra į kepurėlę panašios struktūros inkstų viršuje. Kiekvienas antinksčio audinys turi skirtingą ląstelių tipą ir funkciją: žievė gamina steroidinius hormonus, o medulis – katecholaminus (pvz., adrenaliną ir noradrenaliną).

Antinksčių žievės hormonai

Antinksčių žievė gamina trijų pagrindinių tipų steroidinius hormonus: mineralokortikoidus, gliukokortikoidus ir androgenus.

  • Mineralokortikoidai (pvz., aldosteronas) padeda reguliuoti kraujospūdį ir elektrolitų pusiausvyrą, kontroliuodami natrio ir druskos išsiskyrimą per inkstus.
  • Gliukokortikoidai (pvz., kortizolis) veikia medžiagų apykaitą, slopina uždegimą ir stiprina organizmo atsaką į stresą — jie didina gliukozės kiekį kraujyje, skatina baltymų skilimą ir riebalų mobilizaciją.
  • Androgenai – lytiniai steroidai, kurie vyrams paprastai reikšmingesni papildomai gamybai kituose audiniuose, o moterims prisideda prie antrinių lytinių požymių ir libido reguliavimo.

Antinksčių medulio hormonai ir streso reakcija

Antinksčiai gamina hormonus, kurie kontroliuoja stresą. Ji dalyvauja gaminant steroidinius hormonus. Tarp šių hormonų yra kortizolis ir adrenalinas. Medulio ląstelės sekretuoja katecholaminus (adrenaliną ir noradrenaliną), kurie greitai padidina širdies susitraukimų dažnį, kraujospūdį ir energijos prieinamumą trumpalaikėje „kovos arba skrydžio“ reakcijoje.

Reguliacija

Antinksčių žievės hormonų gamyba yra griežtai reguliuojama. Pavyzdžiui, kortizolio sekreciją kontroliuoja hipotalamio-hipofizės–antinksčių (HPA) ašis: hipotalamas išskiria CRH, kuris stimuliuoja hipofizę išskirti ACTH, o ACTH skatina kortizolio gamybą žieve. Mineralokortikoidų (aldosterono) sekreciją labiau veikia renino-angiotenzino sistema ir jonų koncentracijos organizme pokyčiai.

Funkcijos organizme

  • Medžiagų apykaitos reguliavimas (gliukozės, baltymų ir riebalų apykaita).
  • Kraujo tūrio ir spaudimo palaikymas per elektrolitų balansą (aldosteronas).
  • Atsakas į ūmų stresą (adrenalinas, kortizolis).
  • Imuninės ir uždegiminės reakcijos slopinimas (kortizolio poveikis).
  • Lytinių funkcijų palaikymas (antinksčių androgenai, ypač reikšmingi moterims prieš menopauzę).

Dažniausios sutrikimų formos

Antinksčių patologijos gali reikšti per didelę arba per mažą hormonų gamybą. Svarbiausi klinikiniai sindromai:

  • Kušingo sindromas – lėtinė kortizolio perprodukcija; pasireiškia svorio didėjimu, apvaliu veidu, raumenų silpnumu ir aukštu kraujospūdžiu.
  • Addisono liga – antinksčių nepakankamumas, būdingas nuovargis, svorio kritimas, hipotenzija ir hiperpigmentacija (kai kurios formos susijusios su sumažėjusiu aldosteronu ir kortizoliu).
  • Hiperaldosteronizmas – per didelis aldosterono kiekis, dažnai sukelia aukštą kraujospūdį ir hipokalemiją (mažas kalio kiekis kraujyje).
  • Feochromocitoma – dažniausiai medulio navikas, gaminantis per daug katecholaminų; sukelia stiprias priepuolines hipertenzijas, prakaitavimą ir širdies plakimus.

Diagnozė ir gydymas

Diagnozė remiasi klinikine apžiūra, laboratoriniais tyrimais (kortizolio, aldosterono, renino, katecholaminų ar jų metabolitų nustatymu) ir vaizdiniais tyrimais (ultragarsu, kompiuterine tomografija arba magnetiniu rezonansu). Gydymas priklauso nuo priežasties: hormonų pakaitinė terapija skiriama esant nepakankamumui, o chirurginis ar medikamentinis gydymas – esant hiperfunkcijai arba navikams. Feochromocitomai dažniausiai reikalinga chirurgija po pacientui parengiant farmakologinį stabilizavimą.

Pastabos ir priežiūra

Antinksčiai veikla turi didelę įtaką bendrai sveikatai — tiek ūminė, tiek lėtinė disfunkcija gali sukelti rimtų problemų. Pacientams, kuriems nustatytas antinksčių sutrikimas, svarbu nuolatinis endokrinologo stebėjimas, reguliariai tikrinti kraujo rodiklius ir, prireikus, koreguoti gydymą.