Viljamas Harvis buvo anglų gydytojas. Jis gimė 1578 m. balandžio 1 d. Folkestone, Kente, Anglijoje. Harvis pirmasis tiksliai aprašė, kaip kraujas per kūną juda širdimi, ir pateikė eksperimentinius įrodymus apie sistemos kraujotaką. Jis mirė 1657 m. birželio 3 d. Roehamptone.

Harvio vardu pavadinta ligoninė Ašforde, Kente. Jis mokėsi Karaliaus mokykloje Kenterberyje, vėliau studijavo Gonvilio ir Kajaus koledže Kembridže. Po to išvyko į Padujos universitetą, kurį baigė 1602 m. Padovoje jis studijavo anatomiją ir stebėjo savo mokytojo, Hieronymaus Fabricijaus (Fabricius), darbą – ypač venų vožtuvų aprašymus, kurie vėliau padėjo suprasti kraujotakos mechaniką.

Grįžęs į Angliją Harvis vedė Elžbietą Braun (Elizabeth Browne), karalienės Elžbietos I gydytojo dukterį. Nuo 1609 m. iki 1643 m. jis dirbo gydytoju Švento Bartolomėjaus ligoninėje Londone. Be to, jis buvo pripažintas medicinos praktikas ir dėstė anatomiją bei fiziologiją, sulaukė pacientų iš įvairių sluoksnių ir tapo reikšmingu medicinos pokyčių veidu XVII a.

Tyrimai ir metodai

Harvis savo idėjas pagrindė kruopščiais eksperimentais: atlikdavo vivisekcijas, sujunginėjo kraujagysles rišimo (ligatūros) būdu, stebėjo venų vožtuvų veikimą ir matavo širdies ritmą bei kiekį išstumiamo kraujo. Jis parodė, kad kraujas ne „sukuriamas“ kepenyse ir nenaudojamas vienkartinei cirkuliacijai, kaip teigė Galenas, o nuolat cirkuliuoja uždarame rate – išsiurbumas iš širdies į arterijas ir grįžimas per venas. Harvis taip pat apskaičiavo širdies išstūmio tūrį ir apytiksliai įvertino per minutę pernešamo kraujo kiekį, kas parodė, jog kepenys negalėtų pagaminti tokio didelio kiekio „naujo“ kraujo.

Pagrindinis veikalas ir reakcija

1628 m. Harvis paskelbė savo svarbiausią darbą „Exercitatio Anatomica de Motu Cordis et Sanguinis in Animalibus“ (Anatominė praktika apie širdies ir kraujo judėjimą gyvūnuose), kuriame aiškiai išdėstė kraujotakos sistemą ir eksperimentinius įrodymus. Iš pradžių jo teorijos susilaukė prieštaravimų iš tradicinių gydytojų, remusiųsi Galeno autoritetu, tačiau laikui bėgant, juntant eksperimentų įtaką ir platesnių anatominių tyrimų rezultatams, Harvio idėjos tapo pagrindu šiuolaikinei fiziologijai.

Paveldas

Harvis laikomas vienu iš moderniosios fiziologijos pradininkų: jo eksperimentinis požiūris ir loginis argumentavimas padėjo pereiti nuo autoritetų interpretacijų prie empirinių tyrimų medicinoje. Jo atradimas apie kraujotaką pakeitė gydymo supratimą, chirurgijos ir farmakologijos praktiką, ir ilgainiui padėjo plėtoti kitas biologijos sritis. Jo vardu pavadinti gydymo įstaigos ir bibliotekos, o mokslininkai iki šiol mini Harvio indėlį kaip esminį mokslo pažangos etapą.

Nors Harvis visą gyvenimą ir buvo pagarbus gydytojas, svarbiausias jo palikimas – aiškus, eksperimentais pagrįstas kraujotakos aprašymas, kuris atvėrė kelią tolimesniems atradimams žmogaus fiziologijoje.