Cheema

Istorija

Cheema gentis Indijoje buvo vadinama "Shaka" nuo persų vartoto Saka vardo. Nuo Mahabharatos karų laikų (1500-500 m. pr. m. e.) šakos buvo daug kartų minimi tokiuose tekstuose kaip Puranos, Manusmriti, Ramajana, Mahabharata, Patandžalio Mahabhasija, Vraha Mihiros Brhat Samhita, Kavyamimamsa, Brihat-Katha-Manjari, Katha-Saritsagara ir daugelyje kitų senų tekstų. Yra trys karališkosios jattų šeimos (Cheema, Sandhu ir Gill). Taip pat sakoma, kad Cheema/Chattha džatatai yra maharadžos Prithvi Raj Chohan palikuonys nuo vienos iš jo žmonų.

Invazija į Indiją (180 m. pr. m. e. ir vėliau)

Mahabharatos Vanaparavoje yra pranašystė, kurioje sakoma, kad Šakų, Javanų, Kambodžų, Bahlikų ir Abhirų karaliai kalijugoje valdys neteisingai (MBH 3/188/34-36).

Atrodo, kad tai reiškia situaciją po to, kai žlugo Maurijų ir Sungų dinastijos, o šiaurės Indiją okupavo svetimos Šakų, Javanų, Kambodžų ir Pahlavų armijos.

Aleksandro įsiveržimas į Pandžabą

331 m. pr. m. e. Aleksandras įveikė Achemenidų imperiją ir su 50 000 karių armija įžygiavo į dabartinį Afganistaną. Jo raštininkai nemini Gandharos ar Kambojaus; vietoj to jie išvardija dvylika mažų valstybių tose teritorijose. Tai reiškia, kad IV a. pr. m. e. pabaigoje Gandhara ir (arba) Kamboja neturėjo būti labai didelės karalystės. 326 m. pr. m. e. didžiąją dalį šių maždaug dvylikos šalių, kurios anksčiau priklausė Gandharos Kamboja Mahadžanapadai, užkariavo makedonų užkariautojas.

Aleksandras pakvietė visus buvusios Gandharos satrapijos vadus atvykti pas jį ir paklusti jo valdžiai. Taksilos, kurios karalystė driekėsi nuo Indo iki Hidaspo (Dželumo), valdovas Ambhi sutiko. Patvirtinęs jį savo satrapijoje, Aleksandras išžygiavo prieš sakus (chemai laikomi sakų dekadentais) ir Kamboja kalniečius iš Kunaro, taip pat Svato slėnių, graikų tekstuose žinomus kaip Aspasios ir Assakenois (q.v.), o indų tekstuose - kaip Ašvayana ir Ašvakayana (pavadinimai, nurodantys jų raitelišką prigimtį), kurie atsisakė paklusti Aleksandrui. Ašvajanų, Ašvakajanų, Kamboja ir sąjungininkų sakų klanai atkakliai priešinosi užkariautojui ir kovėsi su juo iki paskutinio kareivio. Kai pasidarė blogiausia, net Ašvakajų moterys paėmė į rankas ginklus ir prisijungė prie savo vyrų lauke, taip pasirinkdamos "šlovingą mirtį, o ne negarbingą gyvenimą".

Po to Aleksandras žygiavo į rytus iki Hidaspo, kur Poras, karalystės tarp Hidaspo (Dželumo) ir Akesino (Čenabo) valdovas, atsisakė jam paklusti. Abi kariuomenės stojo į istorinį mūšį prie Hydaspes upės ant upės kranto už Nikėjos miesto (netoli šiuolaikinio Dželumo miesto). Poruso kariuomenė kovėsi drąsiai, bet neprilygo Aleksandro kariuomenei. Kai pasipriešinusį radžą (nors ir sužeistą bei netekusį sūnų) atvedė pas Aleksandrą, įvyko legendinis pokalbis, kurio metu Aleksandras paklausė Porą: "Kaip turėčiau su tavimi elgtis?" Drąsusis Poras atšovė: "Taip, kaip karalius elgiasi su kitu karaliumi". Aleksandrą pribloškė jo dvasia. Jis ne tik grąžino Porui užkariautą karalystę, bet ir pridėjo žemę, esančią tarp Akesino (Čenabo) ir Hidraoto (Ravio) upių, kurių valdovas buvo pabėgęs. Aleksandro kariuomenė persikėlė per Hidraotį ir žygiavo į rytus iki Hesidros (Beas), bet ten jo kariai atsisakė žygiuoti toliau į rytus, ir Aleksandras pasuko atgal, paskui Dželumą ir Indą iki Arabijos jūros ir plaukė į Babiloną.

II a. pr. m. e. viduryje dabartinės Kinijos juedži gentis persikėlė į vakarus, į Vidurinę Aziją, o tai savo ruožtu paskatino sakus (skitus) persikelti į vakarus ir pietus. Šiaurės sakai, dar vadinami indoskitais, iš pradžių persikėlė į Baktriją, o vėliau per Hindukušą persikėlė į Indiją ir sėkmingai atėmė valdžią iš indų-graikų. Jais pasekė juedžiai, Indijoje žinomi kaip kušanai arba kušanai. I a. Kušanai įkūrė karalystę, kuri gyvavo kelis šimtmečius. Tiek indoskitai, tiek kušanai priėmė budizmą ir į savo kultūrą perėmė indoeuropiečių meno ir kultūros elementus. Dar viena Vidurinės Azijos tauta, kurios namais tapo Pandžabas, buvo heftalitai (baltieji hunai), nuolat rengę žygius iš už Hindukušo, o V a. galiausiai įsitvirtinę Indijoje.

Muhammedo bin Kasimo įsiveržimas į Pandžabą

Daugelį džatų ir čemų engė induistų karalius Radža Dahiras, valdęs Pandžabą, kur dauguma gyventojų išpažino budizmą (Ram Swarup Joon: Jats istorija, Rohtakas, Indija (1938 m., 1967 m.)). Džatai sudarė tvirtas sąjungas su musulmonais arabais ir sveikino arabų generolo Muhamedo bin Kasimo užkariavimą. Muhamedas bin Kasimas nugalėjo induistų radžą Dahirą, sudariusį sąjungą su džatais ir kitais budistų radžomis. Jam atvykus į Brahmanabado miestą, kilusiame mūšyje žuvo nuo šešių iki šešiolikos tūkstančių vyrų. Budistai ir Džatų, Medų bei Bhutų gentys sveikino jį kaip gelbėtoją nuo Čacho ir jo giminaičių (laikomų Raitų dinastijos kuzurpais) tironijos.

Istorikas Baladhuri rašo apie vietos gyventojų nuotaikas po Kasimo atšaukimo,

"Indo žmonės verkė dėl Kasimo ir išsaugojo jo atvaizdą Karadže".

O "Chach-Nama" kaip svarbiausius Kasimo valdymo momentus nurodo šiuos:

• Jis leido visiems laisvai išpažinti savo religiją.
• induistai buvo įtraukti į Ahl al Kitab
• hinduistams ir budistams buvo suteiktas dhimmis (saugomų žmonių) statusas.
• Už karo veiksmų metu sunaikintą turtą buvo atlyginta.
• Iš pagarbos induistų tautai buvo išleistas ediktas, draudžiantis karvių skerdimą Sinde ir Multane.

Džatų priespauda

Prieš islamą valdovai buvo: Siharus, Sahasi II, Chachas, Dahiras. Pirmieji du buvo budistai džatai, o paskutinieji du - induistai džatai. Naujieji brahmanų valdovai nebuvo draugiški daugeliui tuo metu Sinde gyvenusių budistų ir buvo žiaurūs džatams bei medams, kurie sudarė didžiąją dalį valstiečių. Džatams buvo sudarytos blogos sąlygos ir jie neteko daugelio pilietinių teisių. "Kai Brahmanabado karaliaus sostą uzurpavęs Brahmanabado rūmų komtūras Čachas įsakė džatams ir lohanams nenešioti kardų, vengti aksomo ar šilkinių audinių, jodinėti arkliais be balnų ir vaikščioti plikomis galvomis ir basomis kojomis". Būtent dėl šių aplinkybių Muhamedas bin Kasimas savo kampanijos Sinde metu sulaukė budistų, taip pat džatų ir medų bendradarbiavimo [1] (An advanced history of India by Ramesh Chandra Majumdar; Hemchandra Raychaudhuri; Kalikinkar Datta Delhi: Macmillan India, 1973).

Iš tiesų kelios vietos gyventojų grupės jį sveikino kaip išgelbėtoją. Apie Sindo budistų, ieškančių paramos iš išorės, poziciją galima perskaityti Čač Namoje.

Mohamedas bin Kasimas atėjo kaip senųjų džatų ir medų genčių gelbėtojas ir nugalėjo Sindo karalių. Nuo tada kare tarp budistų ir induistų atsirado dar vienas pretendentas, kurio būsimieji monoteistinio islamo tikėjimo sekėjai visiems laikams pakeis Indijos istoriją.

Cheemas šiandien

Cheema klanas turi daugiausiai vietų Pakistano nacionalinėje asamblėjoje ir Pakistano senate Pandžabe, Dr. Nisar Ahmad Cheema iš NA-79 šiandien vadovauja Cheemai nacionalinėje asamblėjoje, jo protėviai tai darė pastaruosius 6 dešimtmečius.

Ši Cheema šeima buvo ir tebėra didžiausia ir galingiausia šeima, priklausanti Wazirabado miestui, turėjusi daug valstybės tarnautojų, teisėjų, policijos pareigūnų, federalinių ministrų, provincijų ministrų ir net Pakistano prezidentą. Dabartinės kartos policijos IG Zulfiqar Ahmad Cheema pelnė populiarumą visoje šalyje ir yra laikomas geriausiu policininku, kokį šalis kada nors yra išleidusi. Daugelis Čiumų emigravo ir sėkmingai dirba pagalbos agentūrose, kariuomenėse ir kitose profesijose. Daugelyje rajonų, pavyzdžiui, Gudžranvalos, chema turi labai stiprią politinę kontrolę. Cheemai yra daugelio ryžių ir grindų gamyklų savininkai, pavyzdžiui, Ghulam Haider Cheema iš Aroopo turėjo didžiausią ryžių ir grindų verslą Pakistane.

Vėlyvasis Sardaras (kapitonas) Autaras Singhas Čema buvo pirmasis Pakistane gimęs, bet Indijos pilietis, 1965 m. gegužės 20 d. įkopęs į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą. Jis priklausė Indijos kariuomenei, o pasitraukęs iš aktyviosios tarnybos Indijos kariuomenėje gyveno savo protėvių kaime Čak Sri Ganganagare Radžastano Indijoje.

Daug čemų, dalyvavusių Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Indijos kariuomenėje ir tarnavusių Didžiosios Britanijos pajėgose, dabar gyvena Anglijoje. Dauguma jų buvo suklaidinti, nes manė, kad pasaulio pabaigoje gaus Indijos laisvę, tačiau taip nebuvo. Pirmajame pasauliniame kare tarnavo apie 1,3 mln. indų karių - daugiau kaip 74 000 jų žuvo.

Nurmahalyje (Cheema Kalan ir Cheema kurd) įsikūręs Cheema klanas yra buvusios Noor Jahan (Persijos karalienės), dvidešimtosios ir paskutinės Mogolų imperatoriaus Džahangyro žmonos, žemėse. Dabar Čemos žemėje yra slapti požeminiai karalienės keliai. Didžioji dalis Nurmahaloje esančių Cheema žemių buvo padovanotos Cheema klanui už drąsą, sunkų darbą ir šimtmečius trukusį atsidavimą Indijos ginkluotosioms pajėgoms ir laivynui.

Cheema klanai dabar veikia visame pasaulyje, įskaitant Ameriką, Kanadą, Angliją ir Australiją.

Induistų šventraščiai

Mahabharatoje

Mahabharatos Udyogaparava (5/19/21-23) pasakoja, kad Mahabharatos kare dalyvavo sudėtinė Kambodžų, Javanų ir Šakų kariuomenė, kuriai vadovavo Sudakšina Kamboja. Epe ne kartą sakoma, kad ši sudėtinė kariuomenė buvo labai nuožmi ir rūsti.

Mahabharata taip pat panašiai priskiria šakus Kambodžai ir Javanai ir teigia, kad iš pradžių jie buvo kilmingi kšatrijai, bet dėl šventų brahmanų kodeksų nesilaikymo degradavo iki vrišalos statuso.

Žr. pagrindinį straipsnį: Kšatrija

Šį čemų socialinio statuso smukimą taip pat galima paaiškinti jų nešventu elgesiu.

Manusmiriti

Manusmriti šakus priskiria Kambodžai, Javanai, Pahlavai, Paradai ir visus juos vadina degradavusiais kšatrijais (šventaisiais kariais), nepaklūstančiais brahmaniškiems kodeksams ir ritualams.

Puranose

"Puranų daradoje" jattų gentys vadinamos žeminančiais terminais, pavyzdžiui, rakshomis (demonais), neturinčiais daršano su brahminais.

Muitinė

Sialkoto rajono čemai turi specifinių vedybų papročių, kurių laikosi ir sindhu bei šahi. Pavyzdžiui, jie nupjauna ožkai ausį ir krauju paženklina kaktą, o jaunikis nupjauna šakelę nuo džhando medžio (Prosopis spicigera). Kaip ir dauguma kitų Sialkoto rajone gyvenančių genčių, jie garbina jhand medį.

Geografija

Daugiausia chemų yra Amritsaro rajone. Patialos rajone taip pat yra 42 kaimai. Pasak Cunningemo, ši vietovė anksčiau buvo vadinama "Čima des" ("Des" arba "Desh" hindustaniečių ir pendžabų kalbomis reiškia "šalis"). Kai britai valdė Pandžabą, daug žmonių apsigyveno Montgomerio (Sahiwal) ir Sandal Bare, nes šiose vietovėse buvo nutiestas didelis kanalų tinklas. Čemai taip pat turi keletą kaimų, išsibarsčiusių po Ravalpindį, Bhavalpurą, Amritsarą, Gurdaspurą, Džalandharą, NurMahalą arba Noor Mahalą, Mogą, Ludhianą ir Sangurą.

Vakarų Pendžabo lygumose čemų bendruomenės paprastai negyvena už Chadž Doabo. Rytinėse Pandžabo lygumose jų nebuvo už Sangruro rajono ribų iki 1947 m., kai po Pandžabo padalijimo daugelis sikhų čemų persikėlė iš Sialkoto ir Gudžranvalos ir apsigyveno Čak 4e Šri Ganganagaro kaime Radžastano Patjalos, Karnalo ir Sirsos rajonuose. Kai kurios šeimos vėliau taip pat persikėlė į Udhamsingh Nagarą (Utrakhandas), Pilibhitą, Puranpurą ir Rampurą (Uterpradesh). Šis regionas vadinamas Mini Pandžabu ir Terai regionu.

Pakistane, Sialkoto ir Gudžranvalio rajonuose gyvena daug čemų, yra daug čemų kaimų, pavyzdžiui, Chak 4e Šri Ganganagare (Radž) Begowal, Verowala Cheema Jamke Cheema, Tajokay Cheema, Adamkay Cheema, Bhopalwala, Sahowala, Kamalpur, Manpur, ir Lodikay Cheema, o Gudžranvalyje - Baddokey Cheema, Kot Inayat Khan, Delawar Cheema, Saroki Cheema, Bharoki Cheema, Mansorwali Cheema, Ratti Thatt, Bankay Cheema, Kathor, Kalay Wala, Kheway Wali, Wadala Cheema, Phaloki Cheema, Marday Ki ir Chabba Cheema. Ravalpindžio rajone netoli Gudžar Chano yra kaimas, pavadintas Sui Cheemian, kuriame gyvena daug chemų.

Pietiniame Pandžabe, Bahavalpure ir Jazmane, gyvena nemažai čemų šeimų, kurių yra tiek daug, kad regione renkama daugiau nei tuzinas vyriausybės narių.

Indijoje Pandžabo valstijos Rupnagaro ir Mohalio rajonuose gyvena daug čemų, yra daug čemų kaimų, pavyzdžiui, Salaura.