Cycas (cikas) — cikadų gentis: Sago palmė, rūšys, paplitimas ir biologija

Cycas (cikas) — sužinokite apie Sago palmę: rūšys, paplitimą, biologiją, endemines formas, evoliuciją ir priežiūrą. Išsamus gidas apie šią gyvą fosiliją.

Cycas – tai gimininga cikadinių (gymnospermai) augalų gentis, priklausanti cikadinių (Cycadaceae) šeimai. Šiuo metu aprašoma maždaug 90–95 rūšių, dauguma jų išlikusios prie Senojo pasaulio regionų. Cycas rūšys pasižymi archaine morfologija, lėtai augančiu, ilgaamžiu gyvenimo būdu ir specifiniais dauginimosi ypatumais.

Bene geriausiai žinomas atstovas dažnai parduodamas kaip Sago palmė arba Karališkoji Sago palmė. Tačiau šis augalas nėra tikra palmė. Bendrinis pavadinimas kilęs iš graikų kalbos kykas ir reiškia „palmė“, nes lapų išdėstymas ir bendra forma panaši į palmę, nors systematiškai cikadai nėra susiję su Arecaceae šeima.

Pasiskirstymas ir ekologija

Ši gentis kilusi iš Senojo pasaulio, dauguma rūšių gyvena ekvatoriniuose regionuose. Cycas paplitusi Rytų ir Pietryčių Azijoje, įskaitant Filipinus, kur aptinkamos 6 rūšys (4 iš jų yra endeminės), Rytų Afrikoje (įskaitant Madagaskarą), Šiaurės Australijoje, Polinezijoje ir Mikronezijoje. Australijoje aptinkamos apie 26 rūšys, o Indokinijos regione – apie 30 rūšių. Šiauriausia rūšis, C. revoluta, aptinkama apie 31° šiaurės platumos pietų Japonijoje, o piečiausia rūšis, C. megacarpa, – 26° pietryčių platumos Kvynslando pietryčiuose, Australijoje.

Morfologija ir biologija

• Stiebas: dauguma rūšių turi storą, cilindrišką ar nelygų stiebą, kartais sukauptą kaip kamienas arba duobutę primenantis atžalų guolis. Stiebai gali būti požeminiai arba viršžeminiai.
• Lapai: ilgaišakniai, plunksniški (pinnate), kieti ir dažnai blizgūs. Lapų skaičius ir lapkočių ilgis labai skiriasi tarp rūšių.
• Šaknys: charakteringos koralo formos (coralloid) šaknys, kuriose gyvena cianobakterijos (symbiotinės, dažnai Nostoc), prisidedančios prie azoto fiksacijos.
• Dauginimasis: cikadai yra dvilyčiai (dioecious) – atskiros gėlėtos (vyrų) ir moteriškos struktūros. Vyrų augaluose formuojasi konoidinės sporofilai (konai), moteriškioms – dideli megasporofilai su sėklomis. Daugelį rūšių apdulkina specializuoti vabzdžiai (pvz., vabalai ar tripai), o ne vėjas.
• Sėklos ir sėklų plėvelė: sėklos dažnai stambios, spalvingos ir apvalios; jų minkštimas bei lukštas gali būti toksiški.
• Sulėtintas metabolizmas ir augimas: daugelis Cycas rūšių auga labai lėtai, tačiau yra ilgaamžės – kai kurios pasiekia šimtmečių amžių.

Fosilijos ir filogenetika

Augalai dažnai buvo laikomi gyvomis fosilijomis. Ankstyviausios Cycas genties fosilijos aptinkamos kainozojuje, tačiau į Cycas panašių fosilijų aptinkama ir mezozojuje. Nors cikadai bendrame mastelyje yra senovinė augalų grupė, pati Cycas gentis nėra tiesioginė „mezozojaus relikvija“ – jos kilmė ir diversifikacija aiškinama kainozojaus kontekste. Filogenetiniai tyrimai rodo, kad Cycadaceae (Cycas šeima) yra gimininga grupė visiems kitiems išlikusiems cikadams, tačiau Cycas nėra artimiausiai susijusi su visomis kitomis cikadų gentimis – jos atstovauja atskirą evoliucinę liniją cikadų kare.

Žmonių naudojimas ir toksiškumas

Daugelis Cycas rūšių vertinamos dėl dekoratyvumo – jos dažnai sodinamos parkų, sodų ir interjerų aplinkoje. Iš kai kurių rūšių (pvz., tradiciškai iš C. rumphii ir kitų artimų rūšių) išgaunamas sago krakmolas, naudojamas kaip maisto šaltinis salose ir kai kuriose Azijos dalyse. Tačiau svarbu žinoti, kad daugelyje Cycas dalių, ypač sėklose ir jaunuose lapuose, yra toksiškų junginių, tarp jų cikazinas (cycasin) – glikozidas, turintis toksinį ir potencialiai karcinogeninį poveikį. Todėl tradicinė sago gamyba reikalauja kruopštaus apdorojimo (mirkymo, plakimo ir nuplovimo), kad sumažintų toksinų kiekį. Dėl toksiškumo, taip pat mažinant pavojų žmonėms ir gyvūnams, nerekomenduojama valgyti šių augalų dalių be tinkamo apdorojimo.

Auginimas ir apsauga

• Cycas rūšys paprastai mėgsta gerai drenuotas dirvas, saulėtą arba dalinį pavėsį ir šiltą klimatą; daug rūšių yra atsparios tik nedideliems šalčiams.
• Augimo tempas lėtas; persodinimas ir dauginimas reikalauja kantrybės – dažniausiai naudojami sėklos arba retkarčiais atžalos (jeigu gaminasi).
• Daugelis rūšių yra pažeidžiamos dėl buveinių naikinimo, neteisėtos rinkimo prekybai ir invazinių kenkėjų. Dėl to daugelis cikadų yra įtraukti į tarptautines apsaugos priemones (pvz., CITES reglamentus) arba nacionalines raudonąsias knygas; kai kurios Cycas rūšys priskiriamos nykstančioms ar pažeidžiamoms.

Apibendrinant, Cycas yra archajiška, ekologiškai svarbi ir kultūriškai reikšminga cikadų gentis. Nors ji dažnai painiojama su palmėmis dėl išvaizdos, ji priklauso visiškai kitai augalų grupei ir turi savitą biologiją, dauginimosi mechanizmus bei apsaugos iššūkius.

Klausimai ir atsakymai

K: Kaip vadinama augalų gentis?

K: Kokiai šeimai priklauso Cycas?

K: Kiek rūšių žinoma šioje gentyje?

K: Kokia yra žinomiausia Cycas rūšis?

K: Kur galima rasti vietinių šių augalų populiacijų?

Paieška pagal raidę