Giltinė (angl. Grim Reaper) – mirties personifikacija, vaizdavimas ir mitai
Mirtis yra ilgai žinoma ir visapusiškai personifikuota būtybė, kuri pasirodo daugelyje kultūrų ir mitologijų. Anglų kalboje ši figūra dažniausiai vadinama Grim Reaper, o lietuviškai paprastai — giltinė (angl. Grim Reaper; pažodžiui „reaper“ reiškia „pjautuvas“, todėl vaizdinys siejamas su derliaus pjovėju). Nuo XV a. iki šių dienų Vakarų ikonografijoje ji dažnai vaizduojama kaip žmogaus skeletas, apsivilkęs juodu apsiaustu su gobtuvu ir laikantis pjautuvą. Tokie vaizdai ypač išpopuliarėjo viduramžių paveiksluose, epitafijose ir „danse macabre“ (mirties šokio) motyvuose, susijusiuose su maro ir kitų nelaimių laikotarpiais.
Vaizdavimas ir simboliai
Giltinės vaizdavime dažnai sutinkami keli nuolatiniai elementai:
- Skeleto arba nuogos kaulelinės figūros — simbolizuoja kūno žūtimą ir puvimą.
- Juodas gobtuotas apsiaustas — slepia veidą, pabrėžia mirties anonimškumą ir paslaptį.
- Pjautuvas — metafora: kaip pjautuvas pjauna derlių, taip Mirtis „pjauna“ gyvybes; kartais vaizduojamas ir kaip žiedų, laiko ar likimo įrankis.
- Smėlio laikrodis ar smulkūs atributai (rankenos, svarstyklės) — laiko tėkmės, gyvenimo trukmės ir teisingumo simboliai.
Istorinė kilmė
Viduramžių Europoje Mirties figūros išvaizda susiformavo paveikta maro (juodojo marso) ir gausių laidotuvių tradicijų. „Danse macabre“ meno kūriniuose ir šarvojimo scenose skeletai ir mirties palydovai atspindėjo bendrą mirtingumo suvokimą. Taip pat metafora apie „sielų pjovimą“ (reaping) padėjo susieti seną agrarinę simboliką su žmogaus gyvenimo pabaiga.
Mitai ir tikėjimai
Skirtingose tradicijose giltinei priskiriamos įvairios funkcijos:
- Kai kuriais pasakojimais ji gali sukelti arba paskelbti aukos mirtį, todėl sukurta daug legendų, kad ją galima papirkti, apgauti arba sudaryti sandorį mainais už gyvybę.
- Kitose tradicijose Mirtis yra neutralus psichopompas — žynys, vedantis mirusiuosius į kitą pasaulį; tuomet ji tiesiog atlieka perėjimo funkciją, o mirusieji patys „nežino“ apie jos veiksmus arba nemato jos kaip piktadario.
- Religinėse tradicijose minimas ir Mirties angelo motyvas: Biblijoje tiesiogiai tokio asmens vardas dažniausiai nepaminėtas, tačiau judaizmo ir islamo folklore aptinkami panašūs paveikslai. Pavyzdžiui, hebrajiškai dažnai vartojamas terminas hebrajiškai: מלאך המוות, Mal'ach Ha'Mavett („Mirties angelas“), o islamo tradicijoje figūra dažnai siejama su angelų vardu Azrael (arba Ezzel/Izraėlio atitikmenimis) — skirtinguose pasakojimuose jos vaidmuo ir pobūdis kinta.
Panašios figūros kitose kultūrose
Mirties personifikacijos nėra vien Vakarų išradimas. Senovės graikų mitologijoje egzistavo Thanatos, romėnų — Mors, o daugelyje kitų tradicijų sutinkami psichopompai ar mirties deivės/deivai, kurie atlieka sielų vedimo, rinkimo arba teisimo funkcijas. Vietinės tradicijos suteikia šiai figūrai savitą etninį, religinį ar moralinį atspalvį.
Populiarioji kultūra ir literatūra
Giltinė ir jos motyvai plačiai pasireiškia literatūroje, kine, komiksuose ir vaizduojamuosiuose menuose. Kai kur Mirtis vaizduojama kaip griežtas, bet teisingas veikėjas; kitur — kaip sarkastiškas, netgi humoristiškas personažas. Klasikiniai pavyzdžiai yra Ingmaro Bergmano filmas „Septintas antspaudas“, kuriame žmogaus ir Mirties susidūrimas įgauna filosofinę prasmę, taip pat daugybė modernių kūrinių, kuriose Mirtis tampa dialogo partneriu, antiherojumi ar metafora žmogaus santykiui su mirtingumu.
Šiuolaikinė reikšmė
Šiandien giltinė veikia tiek kaip gąsdinimo, tiek kaip apmąstymo priemonė: ji primena apie žmogaus ribotumą, laiko vertę ir ritualus, susijusius su gedulu. Filosofiškai bei meniniu požiūriu personifikuota Mirtis leidžia aptarti etinius klausimus, mirčių prasmę ir kultūriškai grindžiamus reakcijų į mirtį modelius.
Apibendrinant, giltinė — daugialypė simbolinė figūra: ji gali būti bauginti, paaiškinti arba palengvinti egzistencinius klausimus apie gyvenimą ir mirtį, o jos vaizdinys ir reikšmė kinta priklausomai nuo laikmečio, vietos ir kultūrinio konteksto.
Mirtis vaizduojama kaip skeletas su pjautuvu.
Indoeuropiečių mitologija
Senovės graikų kalba
Senovės graikai mirtį laikė gėriu. Jis dažnai vaizduojamas kaip barzdotas sparnuotas vyras arba jaunas sparnuotas berniukas. Mirtis, arba Thanatos, yra Gyvybės priešingybė. Mirtis vaizduojama kaip vyras, o gyvybė - kaip moteris. Jis yra miego dievo Hipno brolis dvynys. jis vaizduojamas švelnus, jis palydi mirusiuosius į požeminį pasaulį, Hadą. tada jis perduoda mirusiuosius Charonui, kuris valtimi gabena mirusiuosius į požeminį pasaulį per Stikso upę. Thanato seserys Kerės buvo smurtinės mirties dvasios, jos buvo susijusios su mirtimis mūšiuose, ligomis, nelaimingais atsitikimais ir žmogžudystėmis. Jos buvo vaizduojamos kaip piktosios, jos maitinosi mirusiojo kūnu, po to, kai siela buvo palydėta į Hadą. Jie turėjo kandžius, nagus ir būdavo apsirengę kruvinais brangakmeniais.
Keltų
Velsiečiai mirtį vaizdavo kaip Angeu, o bretonai - kaip Ankou, jie buvo vienas ir tas pats. Jis buvo vaizduojamas kaip vyras juodu apsiaustu, kartais nešinas pjautuvu, važiuojantis vežimu, į kurį surinkdavo mirusiuosius.
Lenkija
Lenkijoje Mirtis, arba Śmierć, atrodo panašiai kaip šiuolaikinis žentas, tik vietoj juodo apsiausto dėvi baltą drabužį.
Baltic
Lietuviai mirtį vadina Giltinė, nuo žodžio gelti (įgelti). Giltinė buvo vaizduojama kaip sena, negraži moteris su ilga mėlyna nosimi ir nuodingu liežuviu. Legenda pasakoja, kad Giltinė buvo jauna, graži ir komunikabili, kol septynerius metus buvo įkalinta trobelėje. Mirties deivė buvo gyvenimo ir likimo deivės Laimos sesuo, simbolizuojanti pradžios ir pabaigos santykį.
Po jo litvanai perėmė klasikinį Grim Reaperio su juodu apsiaustu ir pjautuvu įvaizdį.
Induistiniai tekstai
Hinduizmo tekstuose mirties valdovas vadinamas Jama. Jama jodinėja ant juodo buivolo ir neša virvę, kad nuneštų mirusiuosius į savo kalėjimą. Yra daugybė žynių pavidalų, jie yra jo agentai. Jie vadinami Jamadutais. Ten visi geri ir blogi žmonės saugomi savotiškame archyve. Tada Jama išima įrašus ir nusprendžia, kur siela atsidurs kitame gyvenime, kaip teigia hinduizmo reinkarnacijos principas. Mahabharatoje Jama taip pat minimas kaip filosofas ir Brahmano garbintojas.
Senovės graikų mitologijoje - mirties dievas Thanatos.
Japonų mitologija
Kojiki knygoje Izanami, pagimdžiusi ugnies dievą Kagu-cuči, miršta nuo jo ugnies žaizdų ir patenka į amžinosios nakties karalystę, vadinamą Jomi-no-kuni (požemio pasaulis), į kurią pasitraukia dievai ir į kurią keliauja jos vyras Izanagi, nesėkmingai bandydamas ją susigrąžinti. Jis atranda savo žmoną nebe tokią gražią, o po trumpo jųdviejų ginčo ji pažada kasdien atimti tūkstantį gyvybių, taip išreikšdama savo, kaip mirties deivės, padėtį.
Taip pat yra mirties dievų, vadinamų šinigami (死神), kurie yra artimesni vakarietiškai žynio tradicijai; nors jie paplitę šiuolaikiniame japonų mene ir grožinėje literatūroje, tradicinėje mitologijoje jų iš esmės nebuvo.
In Abraominės religijos
Memitim
Memitim - tai Biblijos angelas, susijęs su žmonių mirtimi. Žodžiai kilę iš hebrajų kalbos ממיתים (liet. žudikai). Minima, kad jie žudo žmones, kurių nebesaugo jų angelas sargas. Biblijos tyrinėtojai diskutuoja dėl Memitim prigimties, tačiau pripažįstama, kad, kaip aprašyta Jobo knygos 33:22, jie yra tam tikros rūšies žudikai.
Judaizmas
Forma ir funkcijos
Midrašo teigimu, mirties angelą Dievas sukūrė pirmąją sukūrimo dieną. Jis turi dvylika sparnų. "Aš tau atidaviau valdžią virš visų žmonių, - tarė Dievas Mirties angelui, - tik ne virš šio, kuris per Įstatymą gavo laisvę nuo mirties." Sakoma, kad Mirties angelas yra pilnas akių. Mirties metu jis stovi virš mirštančiojo ir laukia, kol žmogus jį pamatys. Kai mirštantysis pagaliau jį pamato, jis į mirštančiojo burną lašina tulžį, ir tai jį galutinai nužudo. išsireiškimas "paragauti mirties" kilo iš minties, kad mirtį sukelia tulžies lašas.
Mirtis ir šėtonas
Mirties angelas, kurį kai kas tapatina su šėtonu, iškart po sukūrimo ginčijasi su Dievu dėl Mesijo šviesos. Kai Ieva palietė pažinimo medį, Mirties angelas ją užkalbino, ir ji pagalvojo: "Dabar aš mirsiu, o Dievas sukurs Adomui kitą žmoną". Adomas taip pat kalbėjosi su Mirties angelu. Mirties angelas sėdi priešais mirusiųjų veidą. Abraomui sielvartaujant, dėl Saros jam pasirodė angelas, ir tai paaiškina, kodėl "Abraomas atsistojo iš mirties akivaizdos". Samaelis pasakė Sarai, kad Abraomas paaukojo Izaoką, nepaisydamas jo verksmo, ir Sara mirė iš siaubo ir sielvarto. dažniausiai su angelu bendravo Mozė. Pasipriešinus Korachui, Mozė jį matė.
Krikščionybė
Krikščionybėje pirmiausia nebuvo mirties būtybės, nes Dievas prikėlė Jėzų ir gali nužudyti žmones. Tada Laiško hebrajams autorius paskelbė, kad šėtonas turi galią valdyti mirtį. Vienas iš jų tikėjo, kad Sūnus savo mirtimi nužudė Šėtoną, o prisikėlimu sugrąžino Šėtoną į gyvenimą.
Taip pat manoma, kad pirmoji Apreiškimo knygoje aprašyto Žvėries galva yra prisikėlęs Šėtonas.
Islamas
Islame yra Mirties angelas, kuris labiau žinomas Mirties arkangelo vardu, o jo vardas yra Azraelis. Korane jis minimas ne savo vardu, o Mal'akkh al Mut (Mirties angelo) vardu. Senuosiuose hebrajų tekstuose jis taip pat apibūdinamas kaip Azraelis, Mirties angelas. Ankstyvuosiuose krikščioniškuose tekstuose jis taip pat minimas kaip Azraelis.
Carlos Schwabe: La mort du fossoyeur (Kapų tvarkytojo mirtis)
Mirties, atnešusios cholerą, piešinys leidinyje "Le Petit Journal
Viduramžių paveikslas, vaizduojantis Mirtį, žaidžiančią šachmatais, iš Tebio bažnyčios Švedijoje
Klausimai ir atsakymai
K: Kaip paprastai angliškai vadinama mirtis?
A: Angliškai Mirtis paprastai vadinama Grim Reaper (liet. niūrusis žentas).
K: Kaip paprastai vaizduojamas Grim Reaper?
A.: Grim Reaper paprastai vaizduojamas kaip žmogaus skeletas, laikantis pjautuvą ir apsirengęs juodu apsiaustu su gobtuvu.
K: Kokį dar vardą turi Mirtis?
A: Kai kuriuose tikėjimuose Mirtis dar vadinama Mirties angelu (hebrajiškai: מלאך המווות, Mal'ach Ha'Mavett). Šis vardas minimas Biblijoje.
Klausimas: Ar yra kokių nors legendų, susijusių su Grim Reaper?
A: Taip, kai kurios legendos byloja, kad jį galima papirkti, apgauti ar sudaryti sandorius, kad kieno nors gyvenimas nesibaigtų.
K: Ar miręs žmogus žino, kada jį veda žentas?
A: Ne, kai kuriuose tikėjimuose sakoma, kad jie nežino, kada jis juos veda į kitą vietą.
K: Iš kur kilo šis tikėjimas? A: Šis tikėjimas kilo iš visuomenių per visą istoriją ir gyvuoja mažiausiai nuo XV amžiaus.
