Giltinė

Indoeuropiečių mitologija

Senovės graikų kalba

Senovės graikai mirtį laikė gėriu. Jis dažnai vaizduojamas kaip barzdotas sparnuotas vyras arba jaunas sparnuotas berniukas. Mirtis, arba Thanatos, yra Gyvybės priešingybė. Mirtis vaizduojama kaip vyras, o gyvybė - kaip moteris. Jis yra miego dievo Hipno brolis dvynys. jis vaizduojamas švelnus, jis palydi mirusiuosius į požeminį pasaulį, Hadą. tada jis perduoda mirusiuosius Charonui, kuris valtimi gabena mirusiuosius į požeminį pasaulį per Stikso upę. Thanato seserys Kerės buvo smurtinės mirties dvasios, jos buvo susijusios su mirtimis mūšiuose, ligomis, nelaimingais atsitikimais ir žmogžudystėmis. Jos buvo vaizduojamos kaip piktosios, jos maitinosi mirusiojo kūnu, po to, kai siela buvo palydėta į Hadą. Jie turėjo kandžius, nagus ir būdavo apsirengę kruvinais brangakmeniais.

Keltų

Velsiečiai mirtį vaizdavo kaip Angeu, o bretonai - kaip Ankou, jie buvo vienas ir tas pats. Jis buvo vaizduojamas kaip vyras juodu apsiaustu, kartais nešinas pjautuvu, važiuojantis vežimu, į kurį surinkdavo mirusiuosius.

Lenkija

Lenkijoje Mirtis, arba Śmierć, atrodo panašiai kaip šiuolaikinis žentas, tik vietoj juodo apsiausto dėvi baltą drabužį.

Baltic

Lietuviai mirtį vadina Giltinė, nuo žodžio gelti (įgelti). Giltinė buvo vaizduojama kaip sena, negraži moteris su ilga mėlyna nosimi ir nuodingu liežuviu. Legenda pasakoja, kad Giltinė buvo jauna, graži ir komunikabili, kol septynerius metus buvo įkalinta trobelėje. Mirties deivė buvo gyvenimo ir likimo deivės Laimos sesuo, simbolizuojanti pradžios ir pabaigos santykį.

Po jo litvanai perėmė klasikinį Grim Reaperio su juodu apsiaustu ir pjautuvu įvaizdį.

Induistiniai tekstai

Hinduizmo tekstuose mirties valdovas vadinamas Jama. Jama jodinėja ant juodo buivolo ir neša virvę, kad nuneštų mirusiuosius į savo kalėjimą. Yra daugybė žynių pavidalų, jie yra jo agentai. Jie vadinami Jamadutais. Ten visi geri ir blogi žmonės saugomi savotiškame archyve. Tada Jama išima įrašus ir nusprendžia, kur siela atsidurs kitame gyvenime, kaip teigia hinduizmo reinkarnacijos principas. Mahabharatoje Jama taip pat minimas kaip filosofas ir Brahmano garbintojas.

Senovės graikų mitologijoje - mirties dievas Thanatos.

Japonų mitologija

Kojiki knygoje Izanami, pagimdžiusi ugnies dievą Kagu-cuči, miršta nuo jo ugnies žaizdų ir patenka į amžinosios nakties karalystę, vadinamą Jomi-no-kuni (požemio pasaulis), į kurią pasitraukia dievai ir į kurią keliauja jos vyras Izanagi, nesėkmingai bandydamas ją susigrąžinti. Jis atranda savo žmoną nebe tokią gražią, o po trumpo jųdviejų ginčo ji pažada kasdien atimti tūkstantį gyvybių, taip išreikšdama savo, kaip mirties deivės, padėtį.

Taip pat yra mirties dievų, vadinamų šinigami (死神), kurie yra artimesni vakarietiškai žynio tradicijai; nors jie paplitę šiuolaikiniame japonų mene ir grožinėje literatūroje, tradicinėje mitologijoje jų iš esmės nebuvo.

In Abraominės religijos

Memitim

Memitim - tai Biblijos angelas, susijęs su žmonių mirtimi. Žodžiai kilę iš hebrajų kalbos ממיתים (liet. žudikai). Minima, kad jie žudo žmones, kurių nebesaugo jų angelas sargas. Biblijos tyrinėtojai diskutuoja dėl Memitim prigimties, tačiau pripažįstama, kad, kaip aprašyta Jobo knygos 33:22, jie yra tam tikros rūšies žudikai.

Judaizmas

Forma ir funkcijos

Midrašo teigimu, mirties angelą Dievas sukūrė pirmąją sukūrimo dieną. Jis turi dvylika sparnų. "Aš tau atidaviau valdžią virš visų žmonių, - tarė Dievas Mirties angelui, - tik ne virš šio, kuris per Įstatymą gavo laisvę nuo mirties." Sakoma, kad Mirties angelas yra pilnas akių. Mirties metu jis stovi virš mirštančiojo ir laukia, kol žmogus jį pamatys. Kai mirštantysis pagaliau jį pamato, jis į mirštančiojo burną lašina tulžį, ir tai jį galutinai nužudo. išsireiškimas "paragauti mirties" kilo iš minties, kad mirtį sukelia tulžies lašas.

Mirtis ir šėtonas

Mirties angelas, kurį kai kas tapatina su šėtonu, iškart po sukūrimo ginčijasi su Dievu dėl Mesijo šviesos. Kai Ieva palietė pažinimo medį, Mirties angelas ją užkalbino, ir ji pagalvojo: "Dabar aš mirsiu, o Dievas sukurs Adomui kitą žmoną". Adomas taip pat kalbėjosi su Mirties angelu. Mirties angelas sėdi priešais mirusiųjų veidą. Abraomui sielvartaujant, dėl Saros jam pasirodė angelas, ir tai paaiškina, kodėl "Abraomas atsistojo iš mirties akivaizdos". Samaelis pasakė Sarai, kad Abraomas paaukojo Izaoką, nepaisydamas jo verksmo, ir Sara mirė iš siaubo ir sielvarto. dažniausiai su angelu bendravo Mozė. Pasipriešinus Korachui, Mozė jį matė.

Krikščionybė

Krikščionybėje pirmiausia nebuvo mirties būtybės, nes Dievas prikėlė Jėzų ir gali nužudyti žmones. Tada Laiško hebrajams autorius paskelbė, kad šėtonas turi galią valdyti mirtį. Vienas iš jų tikėjo, kad Sūnus savo mirtimi nužudė Šėtoną, o prisikėlimu sugrąžino Šėtoną į gyvenimą.

Taip pat manoma, kad pirmoji Apreiškimo knygoje aprašyto Žvėries galva yra prisikėlęs Šėtonas.

Islamas

Islame yra Mirties angelas, kuris labiau žinomas Mirties arkangelo vardu, o jo vardas yra Azraelis. Korane jis minimas ne savo vardu, o Mal'akkh al Mut (Mirties angelo) vardu. Senuosiuose hebrajų tekstuose jis taip pat apibūdinamas kaip Azraelis, Mirties angelas. Ankstyvuosiuose krikščioniškuose tekstuose jis taip pat minimas kaip Azraelis.

Carlos Schwabe: La mort du fossoyeur (Kapų tvarkytojo mirtis)


Mirties, atnešusios cholerą, piešinys leidinyje "Le Petit Journal


Viduramžių paveikslas, vaizduojantis Mirtį, žaidžiančią šachmatais, iš Tebio bažnyčios Švedijoje