Egipto kariuomenė yra didžiausia Egipto ginkluotųjų pajėgų tarnyba. Šiuolaikinę kariuomenę pradėjo kurti Muhammadas Ali Paša (valdė 1805-1849 m.), šiuolaikinio Egipto įkūrėjas. Jo reformos apėmė reguliariosios armijos formavimą, šiuolaikinių ginklų ir konversijų gamybos pradžią bei obligacinės tarnybos elementų diegimą. Per XIX a.–XX a. pradžią kariuomenė keitėsi kartu su valstybės centralizacija ir modernėjančia gynybos doktrina.
Istorija ir raida
Per XX a. Egipto kariuomenė tapo svarbia regionine jėga. Po II pasaulinio karo ir vėliau — ypač po revoliucijos 1952 m., kurią inicijavo jauno karininko sluoksnio judėjimas (Free Officers), kariuomenė įgijo ir politinę įtaką. Nasserio, Sadato ir vėlesnių lyderių laikais kariuomenė aktyviai dalyvavo valstybės formavimo ir užsienio politikos procesuose, vykdė modernizaciją ir prižiūrėjo sienų saugumą bei vidaus tvarką.
Struktūra ir personalas
Egipto ginkluotųjų pajėgų pagrindines dalis sudaro sausumos pajėgos (kariuomenė), oro pajėgos, jūrų pajėgos ir atskiros oro gynybos bei specialiosios pajėgos. Taip pat veikia karinės inžinerijos, artilerijos, raketų pajėgos ir karinės žvalgybos daliniai. Karių rengimo sistemą sudaro kariniai mokymai, akademijos bei specializuotos mokyklos.
2014 m. kariuomenėje tarnavo apie 310 000 karių, iš kurių maždaug 90 000–120 000 buvo profesionalai, o likusieji – šauktiniai. Šie skaičiai gali kisti dėl mobilizacijos, reformų ir geopolitinių aplinkybių. Egipte vyrų privalomoji karo prievolė ir toliau išlieka svarbi personalo užpildymo priemonė; šauktinių tarnybos trukmė ir sąlygos priklauso nuo teisės aktų ir valstybės poreikių.
Svarbiausi konfliktai
Svarbiausi šios kariuomenės mūšiai XX a. vyko penkiuose Egipto karuose su Izraelio valstybe (1948 m., 1956 m., 1967 m., 1967-1970 m. ir 1973 m.). Šie konfliktai smarkiai formavo Egipto karinės doktrinos raidą — nuo masinių pėstininkų šturmų iki koordinuotų oro ir raketų operacijų bei modernizuotos mechanizuotos kovos. 1956 m. Sueco krizėje kariuomenė taip pat kovojo su Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pajėgomis, kai prie Sueco kanalo iškilo tarptautinis konfliktas dėl nacionalizacijos ir regioninės įtakos.
Egipto kariuomenė taip pat dalyvavo Šiaurės Jemeno pilietiniame kare ir trumpame Libijos ir Egipto kare 1977 m. liepos mėn. Paskutinis didelis jos dalyvavimas buvo operacija "Audra dykumoje", Kuveito išlaisvinimas iš Irako okupacijos 1991 m. Šioje operacijoje Egipto kariuomenė buvo antra pagal dydį tarp sąjungininkų pajėgų.
Pastaraisiais dešimtmečiais kariuomenė daug dėmesio skyrė vidaus saugumui: priešpastatymui smurto ekstremizmui ir ginklų kontrabandai Sinajaus regione, pasienio apsaugai bei kibernetinio saugumo plėtrai. Egiptas taip pat teikė kontingentus tarptautinėms taikos palaikymo misijoms ir dalyvavo bendrose pratybose su partneriais iš JAV, Rusijos ir kitų šalių.
Modernizacija ir ginkluotė
Egipto kariuomenė istoriniu požiūriu derino skirtingų tiekėjų įrangą — nuo sovietinių sistemų per XX a. vidurį iki didesnio JAV ir vakarietiškos technikos tiekimo po 1970–1980 m. Pokariu vykdoma modernizacija apima naikintuvų, helikopterių, pėstininkų kovos mašinų, šarvuočių, artilerijos ir priešraketinės gynybos sistemos atnaujinimą. Kariuomenė taip pat investuoja į komunikacijas, žvalgybą ir logistines sistemas, kad pagerintų reaktyvumą regioninėse operacijose.
Politinis ir socialinis vaidmuo
Egipto kariuomenė turi ryškų politinį ir ekonominį vaidmenį: ji ne tik ginama valstybės siena, bet ir dalyvauja infrastruktūros projektuose, versle ir nacionalinėje politikoje. Per XX–XXI a. kariuomenė kartais veikė kaip stabilumo garantas, o kartais įsikišdavo tiesiogiai politiniuose procesuose — ypač akcentuotina jos funkcija po 2011 m. ir 2013 m. įvykių, kai karinės vadovybės veikla turėjo reikšmingą poveikį šalies valdymo pokyčiams.
Iššūkiai ir perspektyvos
Tarp pagrindinių iššūkių — tinkamai finansiškai ir technologine prasme atnaujinti ginkluotę, spręsti grėsmes nuo mažų, bet gerai organizuotų ekstremistinių grupių, stiprinti pasienio kontrolę ir kibernetinį saugumą bei palaikyti stabilų santykį su regioniniais ir pasauliniais partneriais. Ateityje Egipto kariuomenė sieks modernizuoti pajėgas, toliau dalyvauti daugiašalėse operacijose ir išlaikyti svarbų vaidmenį šalies vidaus saugumo bei tarptautinių įsipareigojimų vykdyme.
Pastaba: nurodyti personalo ir technikos kiekiai gali keistis priklausomai nuo reformų, mobilizacijos ir tarptautinių santykių dinamikos.
