Apsimestinis atsitraukimas: apibrėžimas, taktikos principai ir istorija

Apsimestinis atsitraukimas - tai karinė taktika, kai pajėgos apsimeta pralaimėjusios, imituoja atsitraukimą, o tada, kai yra persekiojamos, apsisuka ir užpuola priešą. Ji gali būti naudojama siekiant sukelti sumaištį priešo gretose arba priversti kai kuriuos iš jų pasitraukti ir susilpninti jų kovines formuotes. Mūšio lauko vadai šią taktiką turėjo naudoti atsargiai, kad apsimestinis atsitraukimas netaptų tikru atsitraukimu. Tai buvo taktika, naudota senovės istorijoje ir tebenaudojama šiandien. Sun Tzu apie ją rašė savo knygoje "Karo menas". Jis įspėjo savo skaitytojus: "Kai vienus matome žengiančius į priekį, o kitus - besitraukiančius, tai yra vilionė".

Taktikos principai

Apsimestinis atsitraukimas remiasi keliomis pagrindinėmis taisyklėmis ir sąlygomis:

• Disciplinuotas ir valdomas „atsitraukimas“ – kariams privalu išlaikyti drausmę, kad imitacija neužgestų į tikrą paniką ar begalinį bėgimą.
• Rezervų ir pasalos paruošimas – užpuolimui turi būti paruoštos stiprios jėgos, paslėptos arba laukiančios tinkamos akimirkos apsisukti ir smogti.
• Laiko ir atstumo valdymas – atsitraukimas turi būti pakankamai įtikinamas, kad priešas persitemptų, bet ne per ilgas, kad draugų linijos neišsiskaidytų.
• Teritorijos ir reljefo išnaudojimas – parinktas laukas turi palankiai veikti vilionę: siauri tarpasiciai, kalvelės ar miško pakraščiai tinkami pasaloms įrengti.
• Signalai ir kontrolė – aiškūs vadovavimo signalai (vėliavos, dūmų signalai, šūkiai) būtini, kad atstatymas ir užnugario smūgis įvyktų sinchroniškai.

Istoriniai pavyzdžiai ir raida

Apsimestinis atsitraukimas buvo taikomas nuo antikos laikų iki modernių karų. Keletas žinomų kontekstų:

• Stepės raiteliai (parthai, sasanidai, mongolai) – mobilūs arklių lengvieji raiteliai dažnai naudojo „vilko pasirodymą“ ir Parthijos šūvius (parthian shot), kur atsitraukdami ir šaudydami jie įviliodavo priešininką į spąstus. Mongolų vadovai, tokie kaip Subutai ar Čingischanas, reguliariai naudojo apsimestinį atsitraukimą kaip strateginį elementą plačiuose manevruose.
• Viduramžių ir normanų pavyzdžiai – Normandai ir kitos feodalinės jėgos Europoje kartais taikė apsimestinius atsitraukimus, pvz., tam tikrose 1066 m. Anglijos mūšio interpretacijose minima, kad Normandų pajėgų vilionės padėjo išvilioti anglosaksus iš gynybos eilių.
• Modernus laikotarpis – XIX–XX a. mūšiuose taktika pasikeitė, bet vilionė išliko: ją panaudojo tiek reguliarios armijos, tiek partizanai. XX a. pėstininkų ir artilerijos koreliacija bei mobiliosios rezervos leido sudėtingesnėms vilionėms ir kontratakoms.

Rizikos ir galimi trikdžiai

Nors apsimestinis atsitraukimas gali būti efektyvus, jis turi didelį rizikos faktorių:

• Rizika virsti tikru suskaldymu – jei kariai praranda discipliną arba priešas persekioja sveikai, imitacija gali pavirsti bėgimu ir moralės praradimu.
• Informacijos klaidos – netikslus laikmatis, netinkamas signalas ar netyčinis susidūrimas su priešu gali sugadinti planą.
• Priešo atsargumas – protingas priešininkas gali nepersekioti arba organizuoti atsargines jėgas, todėl vilionė nepadaro jokios žalos.

Kovos su apsimestiniu atsitraukimu priemonės

Keli paprasti būdai, kaip priešas gali neutralizuoti vilionę:

• neišbarstyti jėgų ir nelaikyti visiškai išsklaidytų persekėjų;
• naudoti artileriją, oro pajėgas ar tolimesnes ugnies priemones prieš persekiojančias, bet nepatikimas grupes;
• siųsti skautus ir patrulius prieš persekiojimą, kad patikrintų pasalas;
• išlaikyti rezervus arba užnugario saugą, kad būtų galimybė greitai reaguoti į apsisukimus.

Šiuolaikinės adaptacijos

Apsimestinis atsitraukimas nėra ribojamas tik tradicinio mūšio lauko. Jo principai perkelti į kitus karo bei konflikto lauko aspektus:

• Partizaninis ir netaisyklingas karas – partizanai gali simuliuoti silpnumą, kad priviliotų persekiojančias reguliarias pajėgas į gerai paruoštas spąstus.
• Specialiosios operacijos ir desantiniai veiksmai – šios operacijos naudoja klaidinimo manevrus, kad suklaidintų priešo žvalgybą.
• Informacinė ir kibernetinė kova – „vilionės“ atitinka dezinformaciją, honeypot’us ar kitus apgaulės metodus kibernetinėje erdvėje, kuriuos naudoja tiek valstybės, tiek nevalstybiniai veikėjai.

Praktiniai patarimai vadams

• gerai išmokyti ir užtikrinti vadovavimo grandinių veikimą;
• parengti aiškų atšaukimo ir kontratakos signalą;
• iš anksto numatyti atsarginę išvedimo maršrutą, jei imitacija pradėtų žlugti;
• naudoti žvalgybą, kad patikrintų, ar priešo reakcija atitinka lūkesčius.

Apibendrinant, apsimestinis atsitraukimas lieka galingu taktikos įrankiu, kai jis vykdomas planingai ir disciplinuotai. Tai taktika, kuri reikalauja ypatingo pasirengimo — tiek žmogiškųjų resursų, tiek vadovavimo kokybės — ir kurios sėkmė priklauso nuo laiko, reljefo, priešo elgesio ir gebėjimo greitai pereiti iš „atsitraukimo“ prie staigaus kontratakos smūgio.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra apsimestinis atsitraukimas?

K: Koks yra apsimestinio atsitraukimo tikslas?

K: Kaip mūšio lauko vadai turėtų atsargiai naudoti šią taktiką?

K: Ar apsimestinis atsitraukimas yra tik senovės istorijoje naudota taktika?

K: Kas rašė apie apsimestinį atsitraukimą knygoje "Karo menas"?

K: Kokį įspėjimą dėl apsimestinio atsitraukimo pateikė Sun Tzu?

K: Kaip apsimestinis atsitraukimas gali susilpninti priešo kovines formuotes?

Paieška pagal raidę