Hanibalas (Hǎnnibal Barca, 247 m. pr. m. e. - ? 183/2/1 m. pr. m. e.) - kartaginiečių valstybės veikėjas ir generolas. Jis buvo didžiausias Romos Respublikos priešas.

Hanibalas labiausiai išgarsėjo dėl to, ką nuveikė Antrajame pūnų kare. Jis iš Iberijos per Pirėnų ir Alpių kalnus įžygiavo į Šiaurės Italiją ir daugybėje mūšių nugalėjo romėnus. Kanų mūšyje jis nugalėjo didžiausią kada nors Romos surinktą kariuomenę. Skaičiuojama, kad romėnų kariuomenę sudarė 16 legionų ir iš viso 86 000 vyrų. Daugiau kaip 80 % šios kariuomenės, įskaitant jos vadą, žuvo arba pateko į nelaisvę.

Jis daug metų Italijoje laikė kariuomenę. Galiausiai romėnų invazija į Šiaurės Afriką privertė jį grįžti į Kartaginą. Jis pralaimėjo, ir romėnai privertė jį palikti Kartaginą. Jis gyveno Seleukidų dvare ir įtikino jų imperatorių kovoti su Roma. Pralaimėjęs jūrų mūšį, Hanibalas pabėgo į Bitinijos dvarą. Kai romėnai liepė jam pasiduoti, jis nusižudė.

Hanibalas laikomas vienu didžiausių karo vadų istorijoje. Karo istorikas Theodore'as Ayrault Dodge'as Hanibalą kartą pavadino "strategijos tėvu", nes net didžiausias jo priešas Roma kopijavo jo karines idėjas.

Ankstyvas gyvenimas ir karinė patirtis

Hanibalas gimė į garsios Barcų (Barca) šeimos gretas; jo tėvas Hamilkaras Barca buvo reikšmingas kartaginiečių vadas Ispanijoje ir įtraukė sūnų į karinę veiklą nuo pat mažens. Jaunystėje Hanibalas įgijo patirties kovose Iberijoje (dabartinėje Ispanijoje), kur vadovavo kariuomenei, užmezgė santykius su vietinėmis gentimis ir išmoko derybų bei žvalgybos meno. Šios patirtys tapo pamatu vėlesnėms Italijoje vykdytoms operacijoms.

Antrasis pūnų karas: perėjimas į Italiją ir pagrindiniai mūšiai

218–201 m. pr. m. e. vykęs Antrasis pūnų karas iškėlė Hanibalą į istorijos aukštumas. Jis pasižymėjo drąsiu manevru – persikėlimu iš Ispanijos per Pirėnus ir itin sudėtingą, daug nuostolių pareikalavusį žygį per Alpius. Nors perėjimas pareikalavo didelių aukų (tarp jų ir dalis karo dramblių), Hanibalas pasiekė Šiaurės Italiją ir ten vedė kampaniją, kurioje laimėjo keletą reikšmingų pergalų.

Svarbiausi mūšiai:

  • Trebijos mūšis (218 m. pr. m. e.) – pirmasis didesnis susidūrimas Italijoje, kuriame Hanibalas nugalėjo romėnų armiją;
  • Trasimenės ežero mūšis (217 m. pr. m. e.) – slaptas reidų ir stambus išpuolis, per kurį Hanibalas sunaikino didelę romėnų dalinį;
  • Kanų mūšis (216 m. pr. m. e.) – vienas iš garsiausių Hanibalo laimėjimų, kuriame taikydamas aplink užkariavimo (double envelopment) taktiką jis sunaikino ir sunaikino milžinišką romėnų jėgą.

Po Kanų mūšio Hanibalas sugebėjo išlaikyti ilgalaikę grėsmę Romai – jis pritraukė kelias italų tautas prie savo pusės ir išlaikė karo iniciatyvą kelis metus. Tačiau jis nesugebėjo visiškai sunaikinti Romos galių arba užimti miesto, taip pat trūko prieinamų išteklių ir pajėgų, kad būtų galima užbaigti karą vien paskutiniais smūgiais Italijoje.

Grįžimas į Afriką, Zamos mūšis ir politinė veikla Kartaginoje

Kai romėnai nusprendė pulti Kartaginą tiesiogiai, Romos generolas Publijus Kornelijus Skipionas Afrikietis (vėliau vadinamas Skipionu Afrikiečiu) išsilaipino Šiaurės Afrikoje. Tai privertė Hanibalą sugrįžti iš Italijos ginti tėvynės. 202 m. pr. m. e. Zamos mūšyje šalia Tuniso Hanibalas patyrė pralaimėjimą prieš Skipioną; ši pergalė užbaigė Antrąjį pūnų karą Romos naudai ir privedė prie griežtų taikos sąlygų Kartaginai.

Po karo Hanibalas dalyvavo Kartaginos politikoje: jam buvo patikėtos kai kurios magistratūros ir reformų vykdymas, jis stengėsi sumažinti korupciją ir atstatyti šalies finansus. Dėl politinių priešų ir romėnų spaudimo jis galiausiai buvo priverstas palikti Kartaginą ir metus gyveno išorėje, ieškodamas paramos prieš Romą.

Paskutiniai metai, egzils ir mirtis

Po priverstinio išvykimo iš Kartaginos Hanibalas rado prieglobstį Seleukidų imperijoje, kur įtikinėjo imperijos valdovus tęsti priešiškumą Romai. Seleukidų karų ir diplomatinių nesėkmių fone jo pastangos nebuvo sėkmingos. Vėliau jis persikėlė pas Bitinijos valdovus. Romos reikalavimai, kad Hanibalas būtų išduotas, galiausiai privertė jį pasirinkti mirtį — jis nusižudė, kad nepakliūtų romėnų rankoms. Tiksli mirties data kiek neaiški (tradiciniai šaltiniai nurodo apie 183–181 m. pr. m. e.).

Karinė genialumas ir palikimas

Hanibalas vertinamas dėl kelių esminių savybių, kurios daro jį išskirtiniu vadovu:

  • taktinė inovacija – gebėjimas pritaikyti formacijas ir manevrus, pvz., dvigubo apskritimo (double envelopment) manevras Kanų mūšyje;
  • geografinis ir logistinis mąstymas – sudėtingas žygis per Alpius bei gebėjimas laikyti kariuomenę ilgai svetimoje teritorijoje;
  • etninė ir politinė įžvalga – partnerystės su įvairiomis Italijos tautomis ir sugebėjimas jungti skirtingų kilmės karius į veiksmingą pajėgą;
  • psichologinis karas ir reputacijos kūrimas – Hanibalas savo vardu skatino ne tik baimę, bet ir pagarbą priešui.

Jo įtaka karinėje mintyje išliko ilgam: daugelis vėlesnių generolų ir karo teoretikų analizavo Hanibalo kampanijas. Nors Roma galiausiai laimėjo, Hanibalo kampanija Italijoje paliko gilų įspūdį ir tapo pavyzdžiu strategijos studijoms.

Įvertinimas istorikoje

Istoriniai šaltiniai, daugiausia romėnų ir graikų autoriai, dažnai piešė Hanibalą kaip nuostabų, bet ir bauginantį priešininką Romai. Nepaisant priešiškumo, net romėnų istorikai pripažino jo genijų. Dėl šių priežasčių Hanibalas dažnai minimalių karo vadų sąrašuose ir vadinamas vienu iš svarbiausių karinių lyderių Antikos istorijoje.