Šoko taktika
Šoko taktika - tai tokia karinė taktika, kurios tikslas - įvaryti priešui baimę, sukelti paniką ir sumaištį. Šoko taktika yra tokia pat sena kaip ir pats karas. Mongolai savo nenugalimumo reputaciją užsitarnavo naudodami šoko taktiką. Viduramžių riteriai ant karinių žirgų rengė koordinuotas smūgines atakas į priešo kareivių gretas. Robertas E. Lee šoko atakos pranašumą įžvelgė ne tiek žudydamas priešo karius, kiek "sukeldamas paniką ir praktiškai sunaikindamas [priešo] kariuomenę". Smūginės atakos trūkumas yra tas, kad puolėjas gali patirti didelių nuostolių. Pavyzdžiui, per Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija patyrė didelių nuostolių naudodama smūginę ataką.
Bajoneto ataka gali būti labai veiksminga šoko taktika.
Istoriniai pavyzdžiai
Senovės kariuomenės dažnai nugalėdavo priešą naudodamos psichologinį šoko taktikos poveikį.
- Hetitai ir senovės egiptiečiai naudojo pirmąją mobilią smogiamosios taktikos priemonę - karo vežimą. Vežimai buvo elitinė daugumos to meto kariuomenių grandis. Tačiau klasikinio laikotarpio pradžioje jie nebebuvo veiksmingi. Kariuomenės sukūrė būdų, kaip mūšyje įveikti kovos vežimus. Netgi liūdnai pagarsėjusius persų Darijaus I naudotus kosinius vežimus lengvai įveikdavo pėstininkai. Jie pakeitė savo falangų formavimąsi į platesnius tarpus. Tai leido kareiviams išvengti ašmenų ir leisti pro šalį pravažiuoti žirgų kovos vežimams. Tuomet jie rėžėsi tiesiai į ilgų lydekų junginius, esančius iškart už kiekvienos falangos, kurie užkabino kovos vežimus ir jų raitelius.
- Pilypas II Makedonietis ir jo sūnus Aleksandras Didysis priklausė nuo savo elitinės palydovų kavalerijos, kuri, naudodama smūgio taktiką, padėjo laimėti beveik kiekvieną mūšį. Kol makedonų falangos daliniai puolė priešą, kavalerija buvo laikoma rezerve. Falangai pralaužus fronto linijas, lydinčioji kavalerija veikdavo kaip smogiamosios pajėgos ir išsklaidydavo priešo karius.
- Antrojo pasaulinio karo vokiečių žaibiškas karas (angl. Blitzkrieg) - tai smūginė taktika, kuri buvo labai veiksmingai naudojama prieš priešus. Blitzkrieg" sutelkė savo pajėgas į puolamuosius ginklus, tokius kaip tankai, artilerija ir lėktuvai, kad greitai pralaužtų priešo linijas. Tada tankai galėdavo laisvai sukelti šoką ir sumaištį už priešo linijų. Jie nutrauktų tiekimo linijas ir neleistų pastiprinimui užverti prasiveržusių linijų. Tada vokiečiai apsuptų priešo karius ir priverstų juos pasiduoti (karinis).
Persų vežimas su kūjais
Vokiečių tankai "Tiger II
Susiję puslapiai
- Flango manevras
- Žnyplių judesys (taip pat vadinamas dvigubu išsiplėtimu)
- Sukimosi judesys
- Pasalos
- Plėtra
- Žnyplių judesys
- Ginkluotoji apsauga
- Sulaikomasis karas
- Apsimestinis atsitraukimas
- Prevencinis karas
- Įstrižas eiliškumas
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra šoko taktika?
A: Šoko taktika - tai karinė taktika, skirta priešui įvaryti baimę, sukelti paniką ir sumaištį.
K: Kaip seniai šoko taktika naudojama karyboje?
A: Šoko taktika naudojama karyboje nuo pat jos atsiradimo.
K: Kas buvo mongolai ir kaip jie naudojo smūgio taktiką?
A: Mongolai buvo klajoklių tauta iš Vidurinės Azijos, kuri savo nenugalimumo reputaciją užsitarnavo naudodama šoko taktiką. Jie rengdavo koordinuotas atakas prieš priešo karius, sėdinčius ant karinių žirgų.
K: Kokią nuomonę apie smūginės atakos pranašumą išsakė Robertas E. Lee?
A: Robertas E. Lee manė, kad smūginės atakos pranašumas yra ne tiek žudyti priešo karius, kiek "sukelti paniką ir praktiškai sunaikinti [priešo] kariuomenę".
K: Koks yra vienas iš smūginės atakos trūkumų?
A: Vienas iš smūginės atakos trūkumų yra tas, kad puolėjas gali patirti didelių nuostolių.
K: Ar galite pateikti pavyzdį, kaip tai nutiko Pirmojo pasaulinio karo metais?
A: Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietija patyrė didelių nuostolių, kai naudojo smūginio puolimo taktiką.
