Emma Goldman (1869 m. birželio 27 d. - 1940 m. gegužės 14 d.) buvo viena žinomiausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios - XX a. vidurio anarchistų.

Emma Goldman gimė Rusijos imperijoje (dabar — Lietuvoje/Latvijoje apylinkėse, pagal įvairius šaltinius) žydų šeimoje. Jaunystėje emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur greitai įsitraukė į radikalų darbo judėjimą ir anarchizmo veiklą. Ji tapo žinoma kaip aistringa kalbėtoja, rašytoja ir agitatorė, kuri nebijojo viešai reikšti prieštaravimų autoritetams, kariuomenei, kapitalizmui ir patriarchaliniams visuomenės modeliams.

Anarchistinė veikla ir idėjos

Goldman akcentavo laisvę, lygybę ir savarankiškumą. Ji kritikavo tiek valstybines, tiek korporacines valdžios formas ir rėmė decentralizuotas, savivaldos pagrindu veikiančias bendruomenes. Emma taip pat buvo viena ankstyvųjų feministinių balsų, aktyviai klausė dėl moterų teisės į kontracepciją, seksualinį savarankiškumą ir lygių galimybių darbo srityje. Daug kalbėjo apie laisvą meilę (angl. free love) — idėją, kad santykiai neturėtų būti apriboti tradicinėmis institucijomis ar teismais.

Veikla JAV: kalbos, straipsniai, suėmimai

Per savo gyvenimą Amerikos miestuose Emma rengė paskaitas, skelbė straipsnius ir redagavo leidinius. Jos tekstai buvo aštrūs ir provokuojantys, todėl ji ne kartą patekdavo į teisėsaugos akiratį. Goldman buvo kalinama ir bausta už tariamą raginimą prieštarauti kariuomenei arba už dalyvavimą streikuose ir protestuose. Jos ryšiai su kitais anarchistais, pavyzdžiui, Alexanderiu Berkmanu, ir palaikymas radikalių darbininkų veiksmų dar labiau sustiprino policijos dėmesį.

Deportacija ir gyvenimas tremtyje

1919 m., po Pirmojo pasaulinio karo ir vykdytų represijų prieš kairiuosius judėjimus (vadinamųjų "Raudonųjų baimių" laikotarpiu), Emma Goldman buvo suimta ir ištremta iš JAV kartu su daugybe kitų radikalų. Ji buvo išsiųsta į Europą — trumpam laikui apsilankė Sovietų Rusijoje, tačiau greitai nusivylė matomais biurokratiniais ir represiniais mechanizmais, apie ką vėliau parašė knygoje My Disillusionment in Russia (liet. „Mano nusivylimas Rusija“).

Vėlesnis gyvenimas ir kūryba

Tremtyje Emma gyveno įvairiose Europos šalyse, palaikė ryšius su anarchistais ir aktyvistais, rėmė darbininkų bei feministines kovas, ir dalyvavo Respublikonų pagalboje Ispanijos pilietiniame kare. Ji parašė kelias reikšmingas knygas ir autobiografiją Living My Life, kurioje atskleidė savo politines pažiūras, asmeninius išgyvenimus ir kritiką tiek kapitalizmo, tiek autoritarinių socialistinių režimų atžvilgiu.

Palikimas

Emma Goldman mirė 1940 m. Toronte. Jos palikimas yra dviprasmiškas ir ilgalaikis: ji įkvėpė ateinančias kartas kovoti už laisves, moterų teises, darbininkų teises ir laisvąją mintį. Nors jos idėjos buvo ir vis dar yra prieštaringos, daug kas ją laiko vienu svarbiausių anarchistinės ir feministinės minties atstovų XX amžiuje. Jos raštai ir biografija tebėra studijuojami kaip istorinis liudijimas apie radikalų judėjimą ir socialines kovas, kurios formavo modernią politinę mintį.

Rekomenduojama skaityti: Emmos Goldman autobiografiją Living My Life ir esė, kuriose aiškiai atsispindi jos požiūris į laisvę, socialinį teisingumą ir asmeninę atsakomybę.