Epšteino–Barro virusas (EBV): apibrėžimas, simptomai ir rizika

Sužinokite viską apie Epšteino–Barro virusą (EBV): simptomai, perdavimas, ilgalaikės pasekmės, vėžio ir autoimuninių ligų rizika bei prevencija ir gydymas.

Epšteino-Barro virusas (EBV), dar vadinamas 4 žmogaus herpes virusu (HHV-4), yra vienas iš aštuonių herpeso šeimos virusų. Tai vienas labiausiai paplitusių žmonių virusų.

EBV geriausiai žinomas kaip infekcinės mononukleozės (liaukų karštligės) sukėlėjas. Jis taip pat yra susijęs su kai kuriomis vėžio formomis, pavyzdžiui, Hodžkino limfoma, ir su žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV). EBV gali būti susijęs su didesne tam tikrų autoimuninių ligų rizika. Maždaug 200 000 vėžio atvejų per metus gali būti sukelti (arba susiję su) EBV.

EBV užsikrečiama per burną (oralinis perdavimas) per seiles ir lytinių organų išskyras.

Dauguma žmonių užsikrečia EBV ir įgyja adaptacinį imunitetą. Jungtinėse Amerikos Valstijose apie pusė penkiamečių vaikų ir apie 90 proc. suaugusiųjų turi ankstesnės infekcijos požymių. Kūdikiai tampa imlūs EBV, kai tik išnyksta motinos antikūnų apsauga. Daugelis vaikų užsikrečia EBV, ir šios infekcijos paprastai nesukelia jokių simptomų arba yra tik lengvos, trumpalaikės vaikiškos ligos. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose išsivysčiusiose šalyse daugelis žmonių vaikystėje nėra užsikrėtę EBV. Užsikrėtus EBV paauglystėje, jis 35-50 proc. atvejų sukelia liaukų karštinę.

EBV užkrečia imuninės sistemos B ląsteles ir epitelio ląsteles. Suvaldžius pradinę EBV infekciją, neaktyvus EBV lieka žmogaus B ląstelėse visą likusį gyvenimą.

Kas vyksta organizme ir inkubacinis laikotarpis

Po užsikrėtimo EBV dažniausiai turi ilgesnį inkubacinį laikotarpį — paprastai 4–6 savaites, bet kartais trumpesnį ar ilgesnį. Per šį laiką virusas replikuojasi burnos ir gerklės audiniuose, o vėliau plinta į B ląsteles. Imuninė sistema reaguoja ir daugelis žmonių įgyja įprastą (adaptacinį) imunitetą, tačiau virusas išlieka latentinis B ląstelėse ir gali reaktivuotis, ypač esant nusilpusiam imuniniam atsakui.

Simptomai

Simptomai labai priklauso nuo amžiaus ir paciento imuninės būklės:

• Vaikai: dažniausiai besimptomiai arba lengvi, gripą primenantys požymiai.
• Paaugliai ir jauni suaugusieji: dažniausiai pasireiškia infekcinė mononukleozė — ilgalaikė karščiavimo būsena, stiprus gerklės skausmas, padidėję limfmazgiai (ypač kaklo srityje), nuovargis, padidėjusi blužnis ir retai kepenų uždegimas (hepatitas) su lengvu gelta.
• Kiti galimi požymiai: galvos skausmas, raumenų skausmai, apetito praradimas, didelis nuovargis, odos bėrimai.

Diagnostika

Diagnozė dažniausiai remiasi klinikiniais požymiais ir kraujo tyrimais. Naudojami tyrimai:

• Heterofiliniai antikūnų testai (Monospot) — gali būti teigiami mononukleozėje, bet nėra patikimi visais atvejais.
• Specifinė EBV serologija: VCA IgM (rodo ūminę infekciją), VCA IgG (parodo ankstesnę arba besitęsiančią infekciją), EBNA antikūnai (paprastai rodo senesnę infekciją).
• PCR metodai — naudojami viruso DNR aptikimui kraujyje ar audiniuose, ypač imunodeficituotų pacientų atvejais.
• Kraujo tyrimai gali atskleisti limfocitozę, padidėjusią transaminazes (kepenyse) ir retai trombocitopeniją ar hemolizinę anemiją.

Gydymas

Specifinio, visuotinai veikiančio antivirusinio gydymo EBV infekcijai nėra. Gydymas dažniausiai yra simptominis ir palaikomasis:

• Poilsis ir skysčių vartojimas.
• Skalsus nuskausminamųjų ir karščiavimą mažinančių priėmimas (pvz., paracetamolis arba ibuprofenas).
• Stipresnės komplikacijos (pvz., reiškiančios kvėpavimo takų obstrukciją dėl labai padidėjusių tonzilių ar sunkią hemolizinę anemiją) gali reikalauti kortikosteroidų ar kito specifinio gydymo.
• Antivirusiniai vaistai, pvz., acikloviras, gali slopinti viruso replikaciją tam tikrais atvejais, bet jie paprastai neturi didelės įtakos ligos simptomams ir nebūna rutininis gydymas.
• Imunosupresuotiems pacientams (pvz., po organų transplantacijos) gali prireikti specifinių intervencijų, kad būtų kontroliuojama reaktivacija ar limfoproliferacinės ligos.

Komplikacijos ir ryšys su kitomis ligomis

Nors daugeliui EBV infekcija praeina lengvai, yra potencialių komplikacijų:

• Padidėjusi blužnis — retai gali įvykti blužnies plyšimas (medicininė skubi pagalba).
• Sunki kepenų veiklos sutrikimai ar gelta.
• Hematologinės komplikacijos: hemolizinė anemija, trombocitopenija.
• Neurologinės komplikacijos (retai): encefalitas, meningoencefalitas, Guillain–Barré sindromas.
• Imunosupresuotiems žmonėms — EBV reaktivacija gali sukelti sunkių ligų, įskaitant post-transplantacinį limfoproliferacinį sutrikimą (PTLD).
• Ilgalaikė asociacija su tam tikrais vėžiais: be Hodžkino limfomos, EBV taip pat siejamas su Burkitt limfoma, nazofaringiniu karcinomu ir kitomis limfoproliferacinėmis ligomis.
• Galimas ryšys su tam tikromis autoimuninėmis ligomis, pavyzdžiui, didesnis rizikos laipsnis susijęs su išsėtine skleroze ir kai kuriomis kitomis autoimuninėmis būklėmis; mechanizmai vis dar tiriami.

Prevencija ir rizikos veiksniai

Šiuo metu nėra plataus masto vakcinos nuo EBV, nors vakcinos kūrimas yra intensyviai tiriamas. Prevencijos priemonės yra pagrįstos užsikrėtimo kelių sumažinimu:

• Vengti dalijimosi indais, dantų šepetėliais, bučinių su asmenimis, kurie turi aktyvius simptomus.
• Higiena — reguliarus rankų plovimas ir atsargumas kontaktuojant su seilėmis užterštais paviršiais.
• Imunodeficituoti žmonės (pvz., sergantys ŽIV ar po transplantacijos) yra didesnės rizikos grupė ir reikalauja atidesnės priežiūros bei profilaktinių priemonių.

Prognozė ir lėtinės formos

Daugeliui sveikų žmonių ūminė EBV infekcija palaipsniui išnyksta per kelias savaites ar mėnesius; dalis simptomų, ypač nuovargis, gali tęstis ilgiau. Virusas lieka latentinis B ląstelėse visam gyvenimui ir gali reaktivuotis, dažniausiai be rimtų pasekmių sveikiems asmenims.

Retais atvejais gali išsivystyti lėtinė aktyvi EBV infekcija, kuri reikalauja specializuoto gydymo, arba EBV gali būti susijęs su onkologinėmis ar imunologinėmis ligomis. Dėl šių priežasčių, jei simptomai yra labai intensyvūs, pasikartoja ar žmogus yra imunodeficitas, reikalinga medicininė konsultacija ir papildomi tyrimai.

Santrauka

Epšteino–Barro virusas (EBV) yra labai paplitęs herpes virusas. Daugeliui jis sukelia lengvą arba besimptomę ligą, tačiau paauglystėje EBV dažnai sukelia infekcinę mononukleozę. Virusas lieka latentinis visą gyvenimą ir yra susijęs su tam tikromis vėžio formomis bei kai kuriomis komplikacijomis, ypač imunodeficituotiems žmonėms. Prevencijos priemonės pagrįstos kontaktų su seilėmis mažinimu; vakcinos dar nėra plačiai prieinamos.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Epšteino-Barro virusas?

K: Kaip plinta EBV?

K: Kiek žmonių yra užsikrėtę EBV?

K: Kas nutinka, kai žmogus užsikrečia EBV paauglystėje?

K: Kur organizme užsikrečiama EBV virusu?

K: Ar neaktyvus EBV lieka žmogaus organizme visam gyvenimui po to, kai pradinė infekcija buvo suvaldyta?

Paieška pagal raidę