Ligonių patepimas yra sakramentas (šventa ceremonija) Romos katalikybėje ir kai kuriose kitose krikščioniškose konfesijose. Jis teikiamas žmonėms, kuriems „gresia pavojus dėl ligos ar senatvės“. Sakramentas suteikia dvasinę paguodą, malonę susijungti su Kristaus kančia ir – Dievo valia – gali lydėti ir fizinį sveikatos pagerėjimą.

Nebūtina būti mirštančiam, kad būtų priimtas ligonių patepimas. Jį gali priimti bet kuris krikštą priėmęs žmogus, turintis rimtų sveikatos problemų arba susiduriantis su sunkiu negalavimu, nuo kurio gali mirti. Taip pat patepimas rekomenduojamas vyresniems, silpnesniems žmonėms, kai jų sveikata prastėja dėl amžiaus.

Ligonių patepimas dar vadinamas patepimu, anksčiau šis sakramentas buvo žinomas kaip ekstremalusis patepimas. Žodžiai „patepimas“ ir „ekstremalusis patepimas“ reiškia žmogaus patepimą aliejumi – aliejus yra svarbi ceremonijos dalis.

Kaip atliekama apeiga

Sakramentą teikia kunigas. Įprasta apeiga apima:

  • kunigo maldas už sergantį bei pastatymą rankų (laying on of hands);
  • sergančio patepimą šventu aliejumi (dažniausiai ant kaktos ir rankų);
  • atskirą maldą už gydomąją ir sielos paguodos malonę.

Aliejus ligoniams (lot. oleum infirmorum) paprastai pašventinamas vyskupo per Krizmos (Didžiojo Ketvirtadienio) mišias arba kitomis progromis pagal vietos vyskupo nurodymus.

Kas gali teikti ir kas gali priimti

Sakramentą gali suteikti tik kunigas (arba vyskupas). Jeigu sergantis yra be sąmonės, kunigas gali jam suteikti sakramentą, jei yra pagrindas manyti, kad asmuo norėtų jį priimti. Esant mirties pavojui, prioritetas teikti sakramentą turi kiekvienas prieinamas kunigas.

Priimti gali bet kuris tikintysis, kuris yra krikštytas. Dažnai ligonių patepimas derinamas su išpažintimi (jei įmanoma) ir Eucharistija (viatikumas), ypač kai žmogus yra artimas mirčiai.

Sakramento reikšmė ir poveikis

  • Dvasinė paguoda: teikia ramybę, stiprina tikėjimą ir suvienija sergantį su Kristaus kančia.
  • Atleidimas nuodėmių: jei sergantis negalėjo priimti išpažinties dėl ligos, sakramentas gali suteikti nuodėmių atleidimą.
  • Gydymo malonė: Dievo valia gali sekti ir fiziniu gydymu, tačiau pagrindinis tikslas yra dvasinė stiprybė.
  • Paruošimas į Viešpatį: sakramentas padeda pasiruošti mirčiai, jei tai yra žmogaus likimas.

Pasikartojimas ir biblinis pagrindas

Ligonių patepimas gali būti kartojamas, jei ligos būklė pablogėja arba jei po kurio laiko atsiranda naujas pavojus gyvybei. Sakramento įsteigimą remia Šventasis Raštas, ypač Jokūbo laiško (James) 5,14–15 eilutės: „Ar yra tarp jūsų ligonių? Tegul kreipiasi pas Bažnyčios senolius; jie tegu meldžiasi už jį, patepdami jį aliejumi Viešpaties vardu...“

Istorinės ir terminologinės pastabos

Anksčiau ši apeiga dažnai vadinta „ekstremaliuoju patepimu“ (angl. Extreme Unction), pabrėžiant jos taikymą praėjimo periodo metu. Po Vatikano II Susirinkimo akcentas pasislinko į tai, kad sakramentas yra skirtas ne tik mirštantiesiems, bet visiems rimtai sergantiems, todėl dažniau vartojamas pavadinimas „Ligonių patepimas“ (Anointing of the Sick).

Praktiniai patarimai

  • Jei artimasis serga sunkia liga, nedelsiant kreipkitės į kunigą, kad būtų suteiktas sakramentas.
  • Net jei asmuo yra be sąmonės, kunigas vis tiek gali jį patepti, jei yra pagrindas manyti, kad tas asmuo norėtų sakramento.
  • Ligonių patepimas nebūtinai reiškia, kad gydymas turi būti nutrauktas; tai yra dvasinė parama gydymo proceso metu.

Ligonių patepimas išlieka svarbi katalikų dvasinės priežiūros dalis — tai sakramentas, kuris liudija Bažnyčios rūpestį sergančiuoju ir jos tikėjimą gydančios Dievo malonės galia.