Lobotomija (leukotomija) – apibrėžimas, istorija ir pasekmės

Lobotomija (leukotomija) – Monizo atradimas ir operacijos eiga, istorija bei tragiškos pasekmės: nuo pradinės vilties iki asmenybės praradimo ir šiandienos gydymo alternatyvų.

Lobotomija, dar vadinama leukotomija, yra smegenų chirurgijos rūšis. Ją 1935 m. sukūrė portugalų neurologas António Egas Monizas. Jis 1949 m. gavo Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją "už leukotomijos terapinės vertės atradimą tam tikrų psichozių atveju". Operacijos metu buvo nukirptos jungtys iš prefrontalinės žievės (priekinės priekinių skilčių dalies) į likusias smegenis. Iš pradžių atrodė, kad operacija buvo labai sėkminga, tačiau dabar ji atliekama retai.

Jis taikė šį metodą tam tikroms psichikos ligoms, kurioms nebuvo jokio kito gydymo būdo, gydyti. Pirmiausia jis jį taikė pacientams, kuriems pasireiškė obsesinis elgesys, kurį jie vis kartojo. Jis taip pat buvo naudojamas kitoms psichikos ligoms, pavyzdžiui, šizofrenijai ir klinikinei depresijai, gydyti.

Lobotomijos problema buvo ta, kad ji visiems laikams pakeitė žmogaus asmenybę ir elgesį. Kartais rezultatai būdavo teigiami: smurtaujantys pacientai tapdavo ramūs. Tačiau ilgalaikiai tyrimai, kurių Monizas neatliko, rodo, kad kai kurių jų asmenybės buvo labai pažeistos. Jie dažnai turėjo labai mažai "varomosios jėgos" ir motyvacijos.

Šiandien tokių sutrikimų simptomus galima gydyti antipsichoziniais vaistais, pavyzdžiui, chlorpromazinu. Lobotomija šiandien nėra paplitusi.

Trumpa istorija ir plitimas

Lobotomija atsirado kaip bandymas gydyti sunkius psichikos sutrikimus, kai kitos priemonės buvo neefektyvios arba neegzistavo. Monizas savo techniką aprašė 1930–1935 m., ir nuo tada ši procedūra išplito daugelyje šalių. XX a. 4–5 dešimtmečiais lobotomijos buvo atliekamos tūkstančiams pacientų — tiek stacionariuose, tiek ambulatoriniuose centruose. Ypač išpopuliarėjo su paprastesnėmis metodikomis (pvz., transorbitaline lobotomija), kurią propagavo kai kurie amerikiečių gydytojai.

Kaip buvo atliekama operacija

Yra kelios technikos variacijos:

• Prefrontalinė leukotomija: chirurgas darė pjūvį kaukolėje, kad pasiektų priekinę smegenų dalį, ir naikindavo arba pjaustydavo baltąją medžiagą, jungiančią prefrontalinę žievę su likusia smegenų dalimi.
• Transorbitalinė (perakiduojamoji) lobotomija: paprastesnė technika, kurią XVIII–XX a. viduryje išpopuliarino kai kurie gydytojai — operacija atlikta per akiduobę naudojant specialų instrumentą (orbitoklastą). Šis metodas neretai buvo atliekamas ir be pilnos bendrosios anestezijos.

Operacijos tikslas buvo nutraukti kai kurias smegenų grandines, kurios, manyta, sukelia stiprų nerimą, agresiją arba psichozinius simptomus. Tačiau efekto mechanizmas ir ilgalaikės pasekmės dažnai nebuvo gerai ištirtos.

Indikacijos ir praktika

Lobotomijos buvo taikomos įvairioms būklėms: sunkiai atitrūkstantiems psichozėms, sunkiam depresiniam sutrikimui, obsesiniams-kompulsiniams simptomams, taip pat kai kuriems elgesio sutrikimams. Dalis procedūrų buvo atliekamos pagal griežtas medicinines indikacijas, tačiau praktikoje pasitaikė ir piktnaudžiavimo: operacijos kartais buvo atliekamos be išsamaus paciento sutikimo arba kaip priemonė kontroliuoti nepageidaujamą elgesį (pvz., socialiai pažeidžiamų grupių atžvilgiu).

Pasekmės ir komplikacijos

Pagrindinės nepageidaujamos pasekmės buvo:

• Asmenybės ir emocinė apatija — sumažėjusi motyvacija, interesų praradimas, pasyvumas.
• Kognityvinių funkcijų sutrikimai — sumažėjęs planavimas, sprendimų priėmimas, problemų sprendimas.
• Elgesio pakeitimai — agresijos sumažėjimas, bet taip pat gali atsirasti impulsyvumas arba socialinis netinkamumas.
• Fizinės komplikacijos — priepuoliai (traukulių epizodai), infekcijos, hemoragijos, kai kuriais atvejais motorikos sutrikimai ar šlapimo nelaikymas.

Daug pacientų tapdavo „ramūs“, tačiau kartu prarasdavo gebėjimą savarankiškai funkcionuoti, darbą ar socialinius ryšius. Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad dalis pacientų patyrė sunkų ir negrįžtamą psichikos bei funkcinės būklės pablogėjimą.

Etiniai ir medicininiai ginčai

Lobotomija sukėlė daug etinių diskusijų. Monizo apdovanojimas Nobelio premija papildomai paaštrino diskusijas: nors tuo metu procedūros efektyvumas buvo vertinamas santykinai teigiamai, vėliau kritikai nurodė, kad Monizas nepakankamai įvertino ilgalaikes pasekmes ir galimus žalingus padarinius. Be to, procedūra buvo kartais taikoma be adekvataus paciento sutikimo arba visuomenės informavimo.

Nukritimas ir alternatyvos

Po 1950-ųjų prasidėjo ligų gydymo ir psichiatrinių vaistų pažanga. Chlorpromazinas ir kiti antipsichoziniai vaistai suteikė alternatyvą invazinėms operacijoms, todėl lobotomijų skaičius ženkliai mažėjo. Be to, visuomenės nuomonė ir medicinos etika pasikeitė, ėmė reikalauti griežtesnių tyrimų ir informuoto sutikimo.

Šiandien kai kurios chirurginės intervencijos smegenyse vis dar atliekamos, tačiau jos labai skiriasi nuo masinių lobotomijų praeityje: tai stereotaksinės, tiksliai nukreiptos procedūros (pvz., katafaringiniai pjūviai, cingulotomija, dalinės kapsulotomijos) arba deep brain stimulation (giluminė smegenų stimuliacija). Jos taikomos tik labai griežtomis indikacijomis, dažnai studijų kontekste ir su sudėtingu etiniu bei teisiniu reguliavimu.

Išvados

Lobotomija istorijoje liko kaip reikšmingas, bet prieštaringas medicinos etapas. Ji parodė, kad smegenų chirurginė intervencija gali turėti gilias pasekmes asmenybei ir funkcionavimui, taip pat pabrėžė poreikį griežtai vertinti naujas gydymo priemones, atlikti ilgalaikius stebėjimus ir gauti sąmoningą paciento sutikimą. Dabartinė medicina siekia saugesnių, tikslesnių ir etiškai pagrįstų sprendimų gydant sunkius psichikos sutrikimus.

Indikacijos ir rezultatai

Pagal 1970 m. Psichiatrijos žodyną:

Geri rezultatai gaunami maždaug 40 proc. atvejų, geri - 35 proc., o blogi - 25 proc. atvejų. Mirtingumas tikriausiai neviršija 3 proc. Didžiausias pagerėjimas pastebimas pacientams, kurių premorbidinė asmenybė buvo "normali", ciklotiminė arba obsesinė kompulsinė; pacientams, pasižymintiems aukštesniu intelektu ir geru išsilavinimu; psichozių, kurios prasideda staiga ir kurių klinikinis vaizdas yra afektiniai depresijos ar nerimo simptomai bei elgesio pokyčiai, tokie kaip maisto atsisakymas, hiperaktyvumas ir paranoidinio pobūdžio kliedesiai.

To paties šaltinio duomenimis, prefrontalinė lobotomija sumažina:

nerimo jausmai ir introspekcinė veikla; taip sumažėja nepilnavertiškumo jausmas ir savimonė. Lobotomija sumažina emocinę įtampą, susijusią su haliucinacijomis, ir panaikina katatoninę būseną. Kadangi beveik visos psichochirurginės procedūros turi nepageidaujamą šalutinį poveikį, paprastai jų griebiamasi tik po to, kai visi kiti metodai nepadeda. Kuo mažiau dezorganizuota paciento asmenybė, tuo akivaizdesnis yra pooperacinis šalutinis poveikis. ...

Pranešama, kad 5-10 proc. visų prefrontalinės lobotomijos atvejų yra konvulsiniai traukuliai. Tokie traukuliai paprastai gerai kontroliuojami įprastais vaistais nuo traukulių. Po operacijos asmenybės susilpnėjimas, apatija ir neatsakingumas yra greičiau taisyklė nei išimtis. Kiti šalutiniai poveikiai: išsiblaškymas, vaikiškumas, veidmainiškumas, takto ar drausmės stoka, pooperacinis šlapimo nelaikymas.

Galvos smegenų skiltys (smegenų žievė): priekinės skiltys - mėlyna spalva

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra lobotomija?

K: Kas jį išrado?

K: Kam jis buvo naudojamas?

K: Ar tai turėjo kokių nors ilgalaikių pasekmių?

K: Ar jis vis dar naudojamas šiandien?

K: Už ką Monizas gavo Nobelio premiją?

Paieška pagal raidę