Lobotomija
Lobotomija, dar vadinama leukotomija, yra smegenų chirurgijos rūšis. Ją 1935 m. sukūrė portugalų neurologas António Egas Monizas. Jis 1949 m. gavo Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją "už leukotomijos terapinės vertės atradimą tam tikrų psichozių atveju". Operacijos metu buvo nukirptos jungtys iš prefrontalinės žievės (priekinės priekinių skilčių dalies) į likusias smegenis. Iš pradžių atrodė, kad operacija buvo labai sėkminga, tačiau dabar ji atliekama retai.
Jis taikė šį metodą tam tikroms psichikos ligoms, kurioms nebuvo jokio kito gydymo būdo, gydyti. Pirmiausia jis jį taikė pacientams, kuriems pasireiškė obsesinis elgesys, kurį jie vis kartojo. Jis taip pat buvo naudojamas kitoms psichikos ligoms, pavyzdžiui, šizofrenijai ir klinikinei depresijai, gydyti.
Lobotomijos problema buvo ta, kad ji visiems laikams pakeitė žmogaus asmenybę ir elgesį. Kartais rezultatai būdavo teigiami: smurtaujantys pacientai tapdavo ramūs. Tačiau ilgalaikiai tyrimai, kurių Monizas neatliko, rodo, kad kai kurių jų asmenybės buvo labai pažeistos. Jie dažnai turėjo labai mažai "varomosios jėgos" ir motyvacijos.
Šiandien tokių sutrikimų simptomus galima gydyti antipsichoziniais vaistais, pavyzdžiui, chlorpromazinu. Lobotomija šiandien nėra paplitusi.
Lobotomijos metu prefrontalinė žievė (čia pavaizduota raudonai) buvo atskirta nuo priekinių skilčių.
Prefrontalinės žievės vaizdas iš šono
Socialinis kontekstas
Kyla klausimas, kodėl toks dramatiškas chirurginis metodas buvo taip plačiai pripažintas. Visuotinai sutariama, kad psichiatrai norėjo rasti būdą, kaip padėti tūkstančiams XX a. psichiatrijos ligoninėse besigydančių pacientų. Be to, tie patys pacientai turėjo mažai galios pasipriešinti vis radikalesnėms ir net beatodairiškoms prieglaudų gydytojų intervencijoms.
Indikacijos ir rezultatai
Pagal 1970 m. Psichiatrijos žodyną:
Geri rezultatai gaunami maždaug 40 proc. atvejų, geri - 35 proc., o blogi - 25 proc. atvejų. Mirtingumas tikriausiai neviršija 3 proc. Didžiausias pagerėjimas pastebimas pacientams, kurių premorbidinė asmenybė buvo "normali", ciklotiminė arba obsesinė kompulsinė; pacientams, pasižymintiems aukštesniu intelektu ir geru išsilavinimu; psichozių, kurios prasideda staiga ir kurių klinikinis vaizdas yra afektiniai depresijos ar nerimo simptomai bei elgesio pokyčiai, tokie kaip maisto atsisakymas, hiperaktyvumas ir paranoidinio pobūdžio kliedesiai.
To paties šaltinio duomenimis, prefrontalinė lobotomija sumažina:
nerimo jausmai ir introspekcinė veikla; taip sumažėja nepilnavertiškumo jausmas ir savimonė. Lobotomija sumažina emocinę įtampą, susijusią su haliucinacijomis, ir panaikina katatoninę būseną. Kadangi beveik visos psichochirurginės procedūros turi nepageidaujamą šalutinį poveikį, paprastai jų griebiamasi tik po to, kai visi kiti metodai nepadeda. Kuo mažiau dezorganizuota paciento asmenybė, tuo akivaizdesnis yra pooperacinis šalutinis poveikis. ...
Pranešama, kad 5-10 proc. visų prefrontalinės lobotomijos atvejų yra konvulsiniai traukuliai. Tokie traukuliai paprastai gerai kontroliuojami įprastais vaistais nuo traukulių. Po operacijos asmenybės susilpnėjimas, apatija ir neatsakingumas yra greičiau taisyklė nei išimtis. Kiti šalutiniai poveikiai: išsiblaškymas, vaikiškumas, veidmainiškumas, takto ar drausmės stoka, pooperacinis šlapimo nelaikymas.
Galvos smegenų skiltys (smegenų žievė): priekinės skiltys - mėlyna spalva
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra lobotomija?
A: Lobotomija, dar vadinama leukotomija, yra smegenų operacijos rūšis, kurios metu nutraukiamos prefrontalinės žievės (priekinių smegenų skilčių) jungtys su likusiomis smegenimis.
K: Kas jį išrado?
A: Lobotomiją 1935 m. išrado portugalų neurologas Antonijus Egas Monizas.
K: Kam jis buvo naudojamas?
A: Iš pradžių jis buvo naudojamas tam tikroms psichikos ligoms, kurioms nebuvo jokio kito gydymo, pavyzdžiui, obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui ir šizofrenijai, gydyti.
K: Ar tai turėjo kokių nors ilgalaikių pasekmių?
A: Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad kai kurių pacientų asmenybės buvo labai pažeistos ir kad po lobotomijos jie dažnai turėjo labai mažai motyvacijos.
K: Ar jis vis dar naudojamas šiandien?
Atsakymas: Lobotomija šiandien nėra paplitusi, nes buvo sukurti antipsichotikai, pavyzdžiui, chlorpromazinas, kuriais galima gydyti daugelį su psichikos sutrikimais susijusių simptomų.
K: Už ką Monizas gavo Nobelio premiją?
A. Monizui 1949 m. buvo paskirta Nobelio fiziologijos ar medicinos premija "už leukotomijos terapinės vertės atradimą tam tikroms psichozėms gydyti".
