Loricifera yra palyginti neseniai aprašytas ekdizozozinių jūrų gyvūnų filumas. Šiam filumui priklauso vieni mažiausių žinomų daugialąsčių — organizmai, kurių dydis dažniausiai svyruoja nuo apie 100 µm iki maždaug 1 mm. Filumas pirmą kartą buvo formaliai aprašytas 1983 m. Reinhardo Kristenseno (Reinhardt Kristensen).

Tai labai maži, daugiausia nuosėdose gyvenantys bestuburiai, vadinami tarpai tarp jūros žvyro arba smėlio grūdų. Dėl smulkumo ir įprotio tvirtai prisitvirtinti prie grūdų jie ilgai liko nepastebėti. Iki šiol aprašyta apie 22 rūšys, priklausančios aštuonioms gentims, tačiau surinkta dar beveik 100 nepilnai aprašytų tipų — t. y. grupė yra žymiai įvairesnė nei rodytų oficialūs aprašymai.

Morfologija ir sandara

Loriciferai turi tvirtą išorinį apvalkalą, vadinamą lorika (iš čia ir pavadinimas), apsaugantį kūną. Kūnas dažniausiai susideda iš kelių aiškių dalių: galvos tipo struktūros su įtraukiamuoju organu (introvertu), turinčiu skalius (mažas nagelio arba adatos panašias išaugas), krūtinės (thorax) ir pilvo (abdomen). Jie moltuoja kietąjį eksoskeletą, todėl priklauso ekdizozojiniams gyvūnams.

Gyvenamoji aplinka ir paplitimas

Loriciferai aptinkami visuose vandens gyliuose — nuo pakrančių iki giliavandenių zonų — ir įvairių tipų nuosėdose bei platumose. Jie gyvena tarpuose tarp smėlio ir žvyro grūdų, prie kurių dažnai prisitvirtina. Iki šiol nenustatyta jų iškastinių fosilijų, kas iš dalies susiję su jų mažybe ir minkšta kūno struktūra, kuri mažai tikėtina išlikti per geologinį laiką.

Mityba ir ekologinė rolė

Mažos loriciferų kūno apimtys ir gyvenimo būdas leidžia manyti, kad jie yra mikrofiltratoriai ar detrito mitybos organizmai — minta smulkiomis organinėmis dalelėmis, bakterijomis ir mikroorganizmais, gyvenančiais nuosėdose. Jų buveinėse jie dalyvauja organinių medžiagų skilimo grandinėse ir mikroekosistemų energijos srautų apykaitoje.

Gyvenimas be deguonies (anoksinė ekologija)

Ypač intriguojanti grupės savybė — tai, kad kai kurios loriciferų rūšys buvo surastos nuosekliai gyvenančiose visiškai anoksinėse (be deguonies) jūros nuosėdose. Tyrėjai pranešė, kad šios neretai gyvena hypersalinėse, stabiliai anoksinėse baseinuose (pvz., kai kuriose Viduržemio jūros giliavandenių lagūnose). Analizės parodė, jog anoksiniuose loriciferuose įprastų mitochondrijų formos gali būti modifikuotos arba pakeistos į organelius, panašius į hydrogenosomas, o kai kuriuose atvejuose jie gali turėti glaudžius ryšius su prokariotiniais simbiontais. Tai leidžia jiems išgyventi ir energetiškai funkcionuoti aplinkoje, kurioje deguonis yra nuolat neprieinamas.

Reikia pažymėti, kad ši tema buvo ir tebėra intensyvių tyrimų objektas — kai kurios išvados dar tikrinamos ir aptariamos mokslinėje bendruomenėje, todėl supratimas apie anoksinių loriciferų biochemiją ir evoliuciją nuolat gilėja.

Reprodukcija ir gyvenimo ciklas

Loriciferai daugiausia yra lytiškai reprodukuojantys organizmai (skirtingos lyties individai), turi išskirtas lytines struktūras pilvo dalyje. Jų vystymasis apima kiaušinius ir kelis lervos etapus, po kurių vystosi suaugusiojo stadija. Kai kurios rūšys gali turėti sudėtingus vystymosi modelius, bet bendras principas — kiaušinis → lerva → subadulta → suaugęs individas.

Svarba ir tyrimai

Loricifera yra reikšminga tiek taksonominiais, tiek ekologiniais aspektais: jie pildo spragas žiniose apie mikrodydžio daugialąsčius ir jų prisitaikymą prie ekstremalių buveinių. Anoksinių loriciferų atradimas ypač svarbus, nes išplečia suvokimą, kokiomis sąlygomis daugialąsčiai gali išgyventi ir kokios gali būti alternatyvios energijos apykaitos sistemos be deguonies.

Apibendrinant: nors šie gyvūnai yra nedideli ir uždari savo mikrobuvinėse nišose, jų biologija, ekologija bei gebėjimas gyventi be deguonies daro juos reikšmingais objektais mokslo tyrimams ir geresniam jūros nuosėdų ekosistemų supratimui.