Meganos įstatymas

Megan Kanka

Ričardas ir Maurine Kanka su trimis vaikais gyveno mažame miestelyje Naujajame Džersyje. 1994 m. liepos 29 d. jų dukra Megan buvo įviliota į kaimyno namą apžiūrėti neegzistuojančio šuniuko. Ten ją išprievartavo ir nužudė pagrobėjas Jesse Timmendequas. J. Timmendequasas neseniai buvo paleistas iš kalėjimo po to, kai antrą kartą buvo nuteistas už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus. Jis buvo atlikęs šešerius iš dešimties bausmės metų. Ieškant mergaitės nieko nerasta. Vietos policija greitai atkreipė dėmesį į tris žinomus seksualinius nusikaltėlius, gyvenančius kitoje gatvės pusėje nuo dingusios mergaitės. Policija du iš įtariamųjų paleido, kai patikrino jų buvimo vietą. Pagrindiniu įtariamuoju tapo Timmendequas. Jis buvo paleistas po kelias valandas trukusios apklausos. Gavę kratos orderį detektyvai apieškojo Timmendequaso šiukšliadėžę ir rado Megan Kankos drabužių dalį. Timmendequasas buvo apklaustas dar kartą ir po kelių valandų policijai pasakė: "Ji yra parke". Tada policija paklausė, ar ji dar gyva, Timmendequasas atsakė: "Ne, ji mirusi. Uždengiau jai galvą plastikiniu maišu".

Kankos pasipiktino sužinoję, kad gyvena kitoje gatvės pusėje nei nuteistas seksualinis nusikaltėlis. Praėjus dviem dienoms po nužudymo Megan Kankos tėvai įsteigė "Megan Nichole Kankos fondą". Fondo misija - nustatyti nuteistų vaikų seksualinių nusikaltėlių buvimo vietą kiekvienoje bendruomenėje.

Įstatymai

Maurine Kanka pradėjo siekti, kad būtų priimti įstatymai, pagal kuriuos gyventojams reikėtų pranešti apie jų bendruomenėse esančius nuteistus seksualinius nusikaltėlius. Naujasis Džersis buvo pirmoji valstija, priėmusi "Megano įstatymą". 1995 m. Naujojo Džersio Aukščiausiasis Teismas patvirtino valstijos įstatymą. Tęsiant pastangas, prezidentas Billas Clintonas pasirašė federalinę "Megan įstatymo" versiją. Džeikobo Voterlingo nusikaltimų prieš vaikus įstatymas, arba "Meganos įstatymas", buvo pasirašytas 1996 m. gegužės mėn. Tai buvo pirmoji dalis. Antroji, arba pranešimo, įstatymo dalis buvo pasirašyta 1996 m. lapkričio 13 d. Pagal ją valstijoms buvo suteikti vieneri metai Megano įstatymo versijoms priimti. Kolumbijos apygarda ir keturiasdešimt septynios valstijos laikėsi termino ir priėmė savo įstatymo versijas. Įstatymo pranešimo dalyje reikalaujama, kad valstijos viešai skelbtų informaciją apie visus lytinius nusikaltėlius. Kiekviena valstija gali pasirinkti, kaip įgyvendinti šią dalį. Pagal įstatymą seksualiniai nusikaltėliai skirstomi į rizikos grupes, atsižvelgiant į jų nusikaltimo pobūdį ir detales. Visuomenei nepranešama apie "mažos rizikos" lytinius nusikaltėlius. Informacija apie "vidutinės rizikos" nusikaltėlius atskleidžiama mokykloms ir vaikų dienos centrams. Informacija apie "didelės rizikos" lytinius nusikaltėlius atskleidžiama visuomenei.

Megano įstatymo trūkumai

Megano įstatymas nėra be problemų.

• Net 20 % nusikaltėlių dingo nurodę klaidingus adresus.
• Seksualiniai nusikaltėliai gali daryti nusikaltimus už savo rajono ribų, kur jie nėra lengvai atpažįstami.
• Pranešimo įstatymai gali sukurti klaidingą saugumo jausmą, nors didžiausią pavojų vaikams kelia šeimos nariai ir šeimos draugai.
• Kai kuriose valstijose informacija apie nusikaltėlius skelbiama tik tada, kai pareigūnai nusprendžia, kad tai būtina.
• Nors daugelis valstijų yra atviros ir lengvai atskleidžia informaciją apie nusikaltėlius, kai kurios labai griežtai reglamentuoja, kam ši informacija gali būti atskleista.
• Į seksualinių nusikaltėlių sąrašą įrašytiems asmenims gali grėsti budrumo veiksmai arba jie gali tapti benamiais.
• Nusikaltėlių duomenų bazės gali būti netikslios ir gali supainioti vieną asmenį su kitu.
• Sudarius susitarimą dėl kaltės pripažinimo, gali būti pareikštas švelnesnis kaltinimas, dėl kurio nereikės registruotis kaip lytinį nusikaltimą padariusiam asmeniui.
• Kai kurie nusikaltėliai, kurie nekelia pavojaus visuomenei, gali būti įpareigoti registruotis, pavyzdžiui, asmuo, kuris buvo nuteistas už lytinį nusikaltimą su panašaus amžiaus nepilnamečiu pagal išžaginimo įstatymą.