Tylos minutė

Tylos akimirkos ir bažnyčios bei valstybės atskyrimas

Jungtinėse Amerikos Valstijose kai kurie žmonės sako, kad leidimas melstis per tylos akimirką reiškia, jog dėl tylos akimirkų gali būti sunku laikytis bažnyčios ir valstybės atskyrimo (idėjos, kad religija ir valdžia neturėtų daryti įtakos viena kitai).

Tylos akimirkos nebūtinai turi būti skirtos maldai. Jos gali būti skirtos kitoms, ne religinėms mintims. Daugelis žmonių, norinčių, kad valstybinėse mokyklose ir vyriausybės posėdžiuose būtų skirta laiko maldoms, tylos minutes naudoja tam, kad vieni žmonės galėtų pasimelsti, o kitiems nereikėtų melstis. Kadangi jie atstovauja vyriausybei, o Jungtinių Valstijų Konstitucijoje sakoma, kad vyriausybė negali versti žmonių daryti religinių dalykų, šie žmonės negali liepti kitiems žmonėms melstis.

Kai valstybinėse mokyklose yra tylos minutė, budistų mokiniai gali medituoti (atsipalaiduoti ir ramiai mąstyti), kitų religijų, pavyzdžiui, krikščionybės, islamo ir judaizmo, mokiniai gali melstis, o ateistai - galvoti apie būsimą dieną.

Garsus vyriausybės vadovas Colinas Powellas mėgsta mokyklose rengti tylos minutes. Jis yra sakęs, kad paprasta tylos akimirka kiekvienos mokslo dienos pradžioje yra gera idėja. Jis taip pat yra sakęs, kad mokiniai šį laiką galėtų išnaudoti maldai, meditacijai, apmąstymams ar mokymuisi.

Daugelis žmonių mano, kad JAV valstybinėse mokyklose melstis draudžiama, tačiau tai netiesa. 1962 m. Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad mokiniai gali melstis mokyklose, tačiau mokytojai ir kiti mokyklų vadovai negali vadovauti maldoms. Mokiniai gali burtis į klubus, kuriuose gali melstis, ir gali melstis vieni, tačiau jie negali vadovauti maldoms mokyklos renginiuose. Priežastis, dėl kurios neleidžiama melstis tais laikais, yra Pirmoji pataisa. Pirmojoje pataisoje sakoma, kad valdžia negali versti žmonių atlikti religinius veiksmus, o valstybinės mokyklos yra valdžios dalis.

1976 m. Virdžinijos valstija leido mokyklose tylos minute pagerbti mokinius mokslo dienos pradžioje. Ši akimirka turėjo trukti vieną minutę. 1985 m. Aukščiausiasis Teismas pareiškė, kad Alabamos "tylos minutės" įstatymas nedera su Jungtinių Valstijų Konstitucija ir negali būti taikomas. 2005 m. Indianos valstija priėmė įstatymą, pagal kurį visose valstybinėse mokyklose mokiniams kasdien turėjo būti skiriama laiko sukalbėti ištikimybės pažadą ir tylos minutę.

2000 m. balandį Virdžinijos valstija pakeitė įstatymą ir nustatė, kad visose Virdžinijos valstybinėse mokyklose turi būti tylos minutė (iki šio pakeitimo mokyklos galėjo pasirinkti tylos minutės nerengti). 2000 m. spalį teisėjas Klodas M. Hiltonas (Claude M. Hilton) pareiškė, kad įstatymas dėl tylos minutės leidžiamas pagal Jungtinių Valstijų Konstituciją. Teisėjas Hiltonas teigė, kad įstatymas turi pasaulietinį (o ne religinį) tikslą, kad įstatymas nedaro religijos svarbesne ar mažiau svarbia ir kad įstatymas neverčia valdžios ir religijos būti pernelyg arti viena kitos. Teisėjas Hiltonas taip pat sakė: "Mokiniai gali mąstyti taip, kaip nori", ir kad šis mąstymas gali būti religinis arba nereliginis. Jis teigė, kad vienintelis dalykas, kurį mokiniai turi daryti dėl įstatymo, yra sėdėti ir tylėti.

2008 m. kovą Ilinojus pasekė Virdžinijos pavyzdžiu ir įvedė privalomą 30 sekundžių tylos minutę, tačiau rugpjūtį ji buvo panaikinta.

Amerikos pilietinių laisvių sąjunga mano, kad šie įstatymai, pagal kuriuos valstybinėse mokyklose turėtų būti tylos minutės, yra bloga idėja. Jie mano, kad tai bloga idėja, nes šie įstatymai priimami siekiant suteikti mokiniams laiko melstis, todėl religija tampa svarbesnė už nereligiją.