Nimravidae yra išnykusi Carnivora šeima. Tai kačių tipo žinduolių rūšis, priklausanti Feliformia pošeimiui. Jie gyveno Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje nuo eoceno iki mioceno epochų, prieš 42-7,2 mln. metų (mja). Jie gyvavo apie 35 mln. metų.

Nors kai kurie nimravidai fiziškai buvo panašūs į Smilodon genties sabalo dantytąsias kates, jie nebuvo glaudžiai susiję, bet evoliucionuodami lygiagrečiai įgijo panašią formą.

Nimravidų ir kačių protėviai nuo bendro protėvio atsiskyrė apie 50 mya. Daugumos jų kūnai buvo raumeningi, neaukšti, panašūs į kačių, bet su trumpesnėmis kojomis ir uodegomis.

Morfologija ir dantų ypatybės

Nimravidai apėmė įvairaus dydžio formas — nuo maždaug šiuolaikinių kačių dydžio iki stambesnių, beveik liūto dydžio rūšių. Daugelio rūšių požymis buvo išreikštos kramtomosios ir pjovimo dantų (karnassialių) struktūros; kai kurie nimravidai vystė labai ilgas viršutines iltis, todėl dažnai juos vadina „sabalo dantėmis“, tačiau šių ilčių struktūra ir laikymo mechanizmas skyrėsi nuo tikrųjų sabalo dantų kačių (Felidae).

Be iltų, kai kuriems nimravidams būdavo išsivysčiusios mandibulinės plokštelės ar „sparnai“, apsaugančios iltis ir padedančios jų funkcijai. Dantų eilių redukcija, specializacija į mėsos pjaustymą ir galingi žandikauliai rodo, kad dauguma nimravidų buvo grynai mėsėdžiai (hiperkarnivoriniai).

Elgsena ir ekologija

  • Dėl raumeningo kūno, palyginti trumpos uodegos ir trumpesnių, bet galingų galinių bei priekinų galūnių, nimravidai greičiausiai buvo kliūtis kertantys užpuolikai (ambush predators) — jie naudojosi jėga ir staigiu puolimu, o ne ilgai persekiojo grobį.
  • Jų mityba daugiausia sudarė kiti žinduoliai: įvairesni paleogeno herbivorai ir smulkesni mioceno gyvūnai priklausomai nuo rūšies ir buveinės.
  • Gyveno įvairiose buveinėse — nuo miškingų regionų iki atvirų stepinių kraštovaizdžių, priklausomai nuo geologinio laikotarpio ir geografijos.

Taksonomija ir evoliucija

Nimravidae yra atskira šeima Feliformia grupėje, tačiau nėra tiesioginiai šiuolaikinių felidų (kačių) protėviai. Jie yra pavyzdys konvergentinės evoliucijos: panašios gyvenimo strategijos ir ekologiniai nišai lėmė panašių kūno formų atsiradimą nepriklausomai nuo tiesioginės giminystės. Kai kurios artimesnės nimravidų gentyse žinomos iš fosilijų: Nimravus, Dinictis, Hoplophoneus, Eusmilus, Pogonodon ir kt.

Jų filogenetiniai santykiai vis dar nagrinėjami; anksčiau tam tikri panašūs plėšrūnai (pvz., barbourofelidai) buvo kartais priskiriami nimravidams, bet vėlesni tyrimai išskyrė jas kaip atskiras grupes arba gretimas linijas.

Fosilijų radiniai ir geografinis pasiskirstymas

Fosilijos rasta Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje atskleidžia platų nimravidų pasiskirstymą per eoceno–mioceno laikotarpius. Daug radinių yra fragmentiški (kaukolės dalys, dantys ir žandikauliai), tačiau būtent dantys ir kaukolės ypatybės leidžia atskirti nimravidus nuo kitų plėšrūnų ir suprasti jų mitybos adaptacijas.

Išnykimas

Nimravidai išnyko maždaug mioceno viduryje–pabaigoje. Tikslūs išnykimo mechanizmai nėra visiškai aiškūs, tačiau priežastimis galėjo būti klimato kaita, buveinių pokyčiai ir tiesioginė konkurencija su kito tipo plėšrūnais, įskaitant besiformuojančias tikrąsias kates (Felidae) bei kitas grupes. Kai kurie imasi, kad ekosistemos pasikeitimai ir grobio faunos transformacijos sumažino jų galimybes išgyventi ilgalaikiu laikotarpiu.

Santrauka: nimravidai buvo įvairi, nuo mažesnių iki stambių plėšrūnų šeima, kuri visą eoceno–mioceno laikotarpį užėmė kačių tipo mėsėdžių nišas. Jie yra puikus pavyzdys, kaip evoliucija gali sukurti panašias formas nepriklausomai nuo tiesioginių giminystės ryšių.