Daugiausia vapsvų (daugiau kaip 100 000 rūšių) yra ypatingos rūšies parazitai. Jos yra parazitoidai, dedantys kiaušinėlius į kitų vabzdžių rūšių vikšrus arba ant jų. Parazitinės vapsvos gali būti labai mažos (milimetrų dydžio) arba santykinai didelės ir dažnai priklauso kelioms didelėms šeimoms, pvz., Ichneumonidae, Braconidae ir įvairioms Chalcidoidea linijoms. Dauguma jų yra specifinės — t. y. medžioja arba parazituoja vieną arba kelias artimas šeimininko rūšis, todėl yra tinkamos tikslinei kenkėjų kontrolei.

Beveik kiekviena vabzdžių kenkėjų rūšis turi bent vieną vapsvų rūšį, kuri ja minta arba parazituoja. Todėl vapsvos yra labai svarbios natūraliai kenkėjų kontrolei (biokontrolei). Parazitinės vapsvos vis dažniau naudojamos žemės ūkio kenkėjų kontrolei, nes jos pačios nedaro arba daro nedidelę žalą pasėliams. Ūkininkai perka šias parazitines vapsvas vabzdžių kontrolei savo laukuose. Populiarios komercinės rūšys, naudojamos praktikoje, yra pavyzdžiui Trichogramma (kiaušinių parazitoidai), Aphidius (spurges užpuolantys amarus), Encarsia (baltuosius vabzdžius, pvz., whiteflies) ir įvairūs Braconidae atstovai, naikindami vikšrus arba kitus augalų kenkėjus.

Daugumos rūšių suaugusios parazituojančios vapsvos pačios negauna jokių maistinių medžiagų iš savo grobio. Kaip ir bitės, drugeliai ir kandys, tos, kurios maitinasi suaugusios, paprastai visą maistą gauna iš nektaro. Kai kurios rūšys taip pat naudoja medingas išmatas (honeydew), žiedadulkes arba net skystas sulas. Dėl to svarbu užtikrinti žydinčių augalų buvimą agroekosistemoje — tai gerina parazitinių vapsvų išlikimą ir efektyvumą kovojant su kenkėjais.

Parazitinių vapsvų įpročiai labai įvairūs. Daugelis jų deda kiaušinėlius inertiškose šeimininko stadijose (kiaušinėlis arba lėliukė). Jei grobis yra vikšras, jos jį paralyžiuoja įšvirkštusios nuodų per kiaušidę. Tuomet į šeimininką įterpia vieną ar daugiau kiaušinėlių arba deda juos ant šeimininko iš išorės. Šeimininkas lieka gyvas, kol parazitoidų lervos subręsta, o vėliau miršta, kai parazitoidai apsivaisina arba kai išsirita suaugęliai. Iš esmės šeimininkai yra suvalgomi gyvi. Kai kurios rūšys yra idiobiont (sustabdo šeimininko vystymąsi arba jį paralyžiuoja), kitos — koinobiont (leidžia šeimininkui toliau augti ir vystytis, kol lervos maitinasi viduje). Kai kurios parazitinės vapsvos veikia kaip vienas už vieną (solitarinės), o kitos — kaip grupės (gregarinės), kai viename šeimininke vystosi kelios lervos.

Gyvenimo ciklas — ką stebėti

  • Dėmesys kiaušinėliams: kai kurios vapsvos deda kiaušinėlius tiesiai į vabzdžių kiaušinėlius (pvz., Trichogramma), todėl apžvalga ant lapų gali parodyti sumažėjusią kiaušinių ištvermingumą.
  • Vikšrų ir lėliukių invazija: parazitoidai, užaugę viduje vikšro, dažnai palieka matomas išeigos angas arba „mumijas“ (sutrumpėjusius, sukietėjusius šeimininkus).
  • Suaugusiųjų vapsvų atsiradimas: kursuoja aplink augalus, lankosi ant žiedų — tai ženklas, kad populiacija gali palaikyti arba plėstis.

Biologinė kontrolė — metodai ir praktika

  • Konservacinė biokontrolė: skatina natūraliai esančių parazitoidų išlikimą — sumažinti plataus spektro insekticidų naudojimą, palikti žiedų juostas, medingus augalus ir buveines.
  • Augmentacinė biokontrolė: įvedamos masiškai išaugintos vapsvos. Skirstoma į:
    • Inundacinis paleidimas — didelės populiacijos išleidžiamos greitai, kad būtų sudarytas tiesioginis spaudimas kenkėjams.
    • Inokuliacinis paleidimas — mažesnės populiacijos išleidžiamos nuolat, kad susidarytų ilgalaikė kontrolė.
  • Praktiniai pavyzdžiai: Trichogramma naudojamos kovai su vikšrais, Aphidius — su amarais, Encarsia — su baltuosius skydblakėmis ar whiteflies.

Privalumai ir trūkumai

  • Privalumai: tiksli kenkėjų kontrolė, maža žala pasėliams ir žmonėms, suderinamumas su atspariu ūkininkavimu, galimybė sumažinti cheminius insekticidus.
  • Trūkumai: veiksmingumas priklauso nuo klimato, buveinės ir kenkėjų tankio; kai kurios rūšys yra labai specifinės; egzistuoja hyperparazitoidų (parazitų parazitų) rizika; reikalingos žinios apie laiką ir režimą paleidimui.

Kaip atpažinti parazitines vapsvas ir jų poveikį kenkėjams

  • Ant amarų dažnai matomos „mumijos“ — šeimininkai su paraudusiu arba sukietėjusiu kūnu, iš kurių vėliau išlenda parazitoidai.
  • Vikšrų ar lėliukių paviršiuje matomos mažos angos — tai išėjimo takai.
  • Padidėjęs suaugusiųjų mažų vapsvų skaičius ant žiedų rodo gyvybingą parazitoidų bendruomenę.

Rekomendacijos ūkininkams ir sodininkams

  • Siekite integruotos kenkėjų kontrolės (IPM): derinkite stebėjimą, prevenciją, konservavimą ir, jei reikia, augmentacinius paleidimus.
  • Venkite plataus spektro insekticidų arba purškite juos tik naktimis / tikslinėmis zonose, kai parazitoidai mažiau aktyvūs.
  • Sodinkite žydinčius pakraščius arba „floral strips“, kad suteiktumėte nektaro šaltinių suaugusiems parazitoidams.
  • Konsultuokitės su vietinėmis agroaplinkosaugos tarnybomis arba biokontrolės tiekėjais dėl tinkamų rūšių ir paleidimo normų.

Parazitinės vapsvos išlieka vienu iš efektyviausių ir ekologiškiausių įrankių kenkėjų valdymui tiek dideliuose ūkiuose, tiek šiltnamiuose. Suprasdami jų biologiją ir taikymo galimybes, ūkininkai gali sumažinti cheminius insekticidus ir pagerinti natūralią agroekosistemos pusiausvyrą.