Sarinas yra nervus paralyžiuojančios dujos, mirtini nuodai. Nacistinė Vokietija jį sukūrė kaip cheminį ginklą, skirtą naudoti kare. Tai organofosfatinis junginys, kuris dažnai apibūdinamas kaip bespalvis, beveik beskonis ir beskonis skystis, lengvai garuojantis į orą — todėl jis gali būti pavojingas tiek įkvėpus, tiek per odą patekus į organizmą.

Istorinė ir teisinė padėtis

JT rezoliucijoje 687 jis priskirta masinio naikinimo ginklams. 1993 m. Cheminio ginklo konvencija uždraudė zarino gamybą ir atsargų kaupimą, ir jis yra įtrauktas į 1 sąrašą. Dėl to tarptautiniu mastu gamyba, laikymas ir naudojimas yra draudžiami, o esamos atsargos yra šalinamos ir sunaikinamos pagal Konvencijos reikalavimus.

Veikimo mechanizmas

Kaip ir kitos nervus paralyžiuojančios medžiagos, zarinas veikia nervų sistemą, nes neleidžia išsijungti nervų galūnėlėms raumenyse. Acetilcholinas yra stuburinių gyvūnų neuromediatorius, naudojamas nervų ir raumenų jungtyje, kur signalai perduodami iš centrinės nervų sistemos neuronų į raumenų skaidulas. Paprastai acetilcholinas išsiskiria iš neurono ir stimuliuoja raumenis, o po to jį suardo acetilcholinesterazė.

Cholinesterazės slopinimas reiškia, kad neuromediatorius ir toliau veikia raumeninę skaidulą. Zarinas kovalentiškai prisijungia prie acetilcholinesterazės ir blokuoja jos aktyvumą, todėl acetilcholinas kaupiasi sinapsėse ir sukelia nuolatinį raumenų bei autonominės nervų sistemos receptorių aktyvavimą. Tai lemia raumenų spazmus, paralyžių ir pavojingas kvėpavimo funkcijos sutrikimo formas. Svarbu paminėti "aging" reiškinį: po kurio laiko susidariusi enzimų‑nuodų kompleksų cheminė pokyčiai gali padaryti juos negrįžtamais ir nebeatkuriamais oksimais (pvz., pralidoksimu).

Simptomai ir vystymasis

Sarinas gali būti mirtinas net ir esant labai mažai jo koncentracijai. Mirtis ištinka per 1–10 minučių nuo įkvėpimo, priklausomai nuo dozės ir sąlygų. Pagrindiniai simptomai atsiranda dėl padidėjusio cholinerginio aktyvumo:

  • miozė (siauri vyzdžiai), akies skausmas ir regėjimo sutrikimai;
  • per didelis seilėtekis, rinitas, gausus bronchinis sekretas (bronchorrhea);
  • kvėpavimo takų spazmai ir krūtinės varginimas, bronchų obstrukcija;
  • šlapimo ir tuštinimosi potraukio padidėjimas;
  • raumenų fascikulacijos, silpnumas ir galiausiai rausmingas ar pilnas raumenų paralyžius, įskaitant kvėpavimo raumenis;
  • bradikardija arba kitokie širdies ritmo sutrikimai, kraujospūdžio svyravimai;
  • sunkiomis formomis — traukulių priepuoliai, koma ir mirtis dėl asfiksijos, nes nesugebama kontroliuoti kvėpavimo funkciją atliekančių raumenų.

Žmonės, gavę ne mirtiną dozę, bet negavę skubios pagalbos, gali patirti nuolatinių neurologinių pažeidimų, kognityvinių sutrikimų ir nuovargio.

Diagnozė ir nustatymas

Eksponavimą galima diagnozuoti pagal klinikinius požymius (cholinerginės krizės simptomai) ir laboratorinius tyrimus: acetilcholinesterazės arba butirilcholinesterazės aktyvumo sumažėjimas kraujyje, specifiniai metabolitai arba cheminiai pėdsakai aplinkoje nustatomi specializuotais instrumentais (pvz., GC‑MS). Greitas atpažinimas gydymo sėkmei yra labai svarbus.

Gydymas ir apsauga

Priešnuodžiai, pavyzdžiui, atropinas, gali išgelbėti žmogų, jei duodami nedelsiant. Atropinas blokuoja muskarininius acetilcholino receptorius ir mažina sekretų gamybą bei bronchų spazmą. Tačiau atropinas neveikia nicotininių receptorių, todėl reikalingas papildomas gydymas raumenų paralyžiui gydyti.

Standartinis gydymas apima:

  • atropiną — didelės dozės, kartojamos tol, kol sekretai sumažėja ir kvėpavimo funkcija pagerėja;
  • oksimus (pvz., pralidoksimas, 2‑PAM) — jis gali atkurti acetilcholinesterazės aktyvumą, jeigu pradėtas pakankamai anksti (prieš neišsivystant „aging“);
  • bendrąsias priemones — deguonies terapiją, mechaninę ventiliaciją, seilių ir bronchų sekreto aspiraciją;
  • benzodiazepinus (pvz., diazepam) traukuliams ir sunkiai centrinės nervų sistemos dirginimui slopinti.

Prevencinės ir avarinės priemonės: asmenys, potencialiai veikiami cheminėmis medžiagomis, turėtų būti evakuojami, nuimami užteršti drabužiai ir oda kruopščiai plaunama muilu ir vandeniu. Gelbėtojams būtina naudoti tinkamą apsaugą — kvėpavimo takų filtrus ar izoliacines kaukes ir apsauginius drabužius — kad būtų išvengta sekundarinio užteršimo.

Aplinkos elgsena ir atsparumas

Sarinas paprastai yra mažos persistencijos toksinas dėl didelio lakumo: jis greitai garuoja iš paviršių ir todėl ilgai neužsibūna lauke, tačiau vietovė ar daiktai, į kuriuos pateko skystis, gali likti pavojingi, kol nėra tinkamai išvalyti. Decontaminacija matematiniu būdu apima cheminį neutralizavimą arba kruopštų mechaninį valymą ir saugų atliekų tvarkymą.

Paminėtini incidentai

Per pastaruosius dešimtmečius zarinas buvo panaudotas keliuose didelio poveikio atakose, iš kurių plačiausiai žinoma 1995 m. Tokijo metro ataka, kai sektos „Aum Shinrikyo“ nariai išleido sarino dujas ir žuvo bei nukentėjo daug žmonių. Taip pat buvo pranešimų apie cheminio ginklo panaudojimą konfliktuose, dėl kurių tarptautinė bendruomenė skyrė papildomą dėmesį cheminių medžiagų kontrolei ir humanitariniam poveikiui.

Išvados

Sarinas yra itin toksiškas organofosfatinis cheminis ginklas, kuris sutrikdo normalų nervų impulsų perdavimą, sukeldamas greitą ir dažnai mirtiną kvėpavimo bei raumenų funkcijos nepakankamumą. Dėl didelės žalos žmonėms ir civiliniam gyventojų saugumui jis yra griežtai uždraustas tarptautinės teisės. Greita atpažinimo ir skubaus gydymo (atropinu, oksimais, palaikomąja terapija) kombinacija gali išgelbėti gyvybes ir sumažinti ilgalaikes pasekmes.