Dirvožemio mokslas (pedologija): kas tai, sluoksniai ir reikšmė

Dirvožemio mokslas (pedologija): sužinokite apie dirvožemio sluoksnius, formavimą ir jo reikšmę vandeniui, žemės ūkiui bei aplinkos tvarumui.

Autorius: Leandro Alegsa

Dirvožemio mokslas nagrinėja dirvožemį kaip gamtinį žemės paviršiaus išteklių.

Jis apima dirvožemio formavimą, klasifikavimą ir kartografavimą.

Tačiau su dirvožemių pažinimu ir dirvožemio mokslų pažanga susiję daug daugiau mokslų: inžinerijos, agronomijos, chemijos, geologijos, geografijos, biologijos, mikrobiologijos, miškininkystės, visuomenės sveikatos, archeologijos ir regioninio planavimo.

Kas yra dirvožemis ir kaip jis susidaro?

Dirvožemis apima sluoksnius nuo žemės paviršiaus iki pamatinės uolienos viršaus ir yra sudarytas iš mineralinių dalelių, organinių medžiagų, vandens ir oro. Jo susidarymą lemia keli pagrindiniai procesai ir veiksniai:

  • Klimatas (temperatūra, krituliai) – veikia uolienų tirpimą, organinių medžiagų skilimą ir chemines reakcijas;
  • Organizmai (augalai, gyvūnai, mikroorganizmai) – formuoja humusą, aria, minkština ir perneša daleles;
  • Reljefas (nuolydis, orientacija) – lemia drenažą ir erozijos intensyvumą;
  • Tėvinė uoliena (parentinė medžiaga) – nulemia pradinę mineralinę sudėtį ir tekstūrą;
  • Laikas – dirvožemio vystymasis reikalauja šimtmečių ar tūkstantmečių.

Šiuos veiksnius pedologijoje dažnai apibendrina trumpinys ClORPT (Climate, Organisms, Relief, Parent material, Time).

Dirvožemio sluoksniai (horizontai)

Dirvožemis dažnai būna suskirstytas į horizontus, kurių tipiniai pavyzdžiai:

  • O horizonto (organinis) – paviršiuje esantis sutelktas organinių liekanų sluoksnis (lapai, šakelės);
  • A horizonto – tamsesnis, organinėmis medžiagomis praturtintas viršutinis mineralinis sluoksnis (dažnai dirvožemio derlingiausias sluoksnis);
  • E horizonto (eluviacija) – sluoksnis, iš kurio lietus „išplauna“ tam tikras medžiagas (pvz., geležį, aliuminį), todėl jis gali būti šviesesnis;
  • B horizonto (iluviacija) – apatinių sluoksnių, kuriuose kaupiasi ištirpusios medžiagos iš viršutinių horizontų, sluoksnis (dažnai tankesnis, praturtintas geležies, molio ar humuso);
  • C horizonto – mažai suardyta parentinė medžiaga, artima uolienai;
  • R – pamatinė kieta uoliena (bedrock), nuo kurios prasideda dirvožemio formavimasis.

Ne visi dirvožemiai turi visus šiuos sluoksnius; kai kurie gali būti labai ploni arba atvirkščiai – labai išsivystę su ryškiais sluoksnių skirtumais.

Pagrindinės dirvožemio savybės

Dirvožemio mokslas tiria daugybę savybių, iš kurių svarbiausios yra:

  • Tekstūra (smėlis, priemolis, molis) – lemia vandens sulaikymą, pralaidumą ir dirvožemio darbabilumą;
  • Struktūra – agregatai, kurie nulemia oro ir vandens judėjimą;
  • Organinė medžiaga – svarbi derlingumui, vandens sulaikymui ir anglies kaupimui;
  • pH – rūgštumas arba šarmingumas, lemiantis maisto medžiagų prieinamumą augalams;
  • Mitybinės medžiagos (N, P, K ir mikroelementai) – būtinos augalų augimui;
  • Poringumas ir vandens talpa – nulemia, kiek vandens dirvožemis gali sulaikyti ir perduoti;
  • Cationų mainų talpa (CMT) – geba sulaikyti ir atiduoti kationus (pvz., Ca2+, Mg2+, K+), svarbi derlingumui;
  • Biologinė veikla – mikroorganizmų ir dirvožemio faunos įtaka medžiagų apykaitai.

Dirvožemio reikšmė ir panaudojimas

Dirvožemis yra gyvybiškai svarbus dėl kelių priežasčių:

  • Žemės ūkis – dirvožemis suteikia augalams laikymosi vietą, maistines medžiagas ir vandenį;
  • Vandens filtracija ir saugojimas – dirvožemis filtruoja kritulių vandenį ir perdirba teršalus; kaip minėta, didžioji dalis požeminio vandens, naudojamo miesto tiekimui ir žemės ūkiui, saugoma dirvožemio sluoksniuose, o ne uolienose;
  • Ekosistemų palaikymas – buveinės augalams, mikroorganizmams ir žinduoliams;
  • Klimato reguliavimas – dirvožemis kaupia anglies atsargas ir veikia anglies ciklą;
  • Statyba ir inžinerija – dirvožemio mechaninės savybės lemia pastatų pamatų projektavimą ir kelių bei žemės darbų planavimą.

Klasifikacija, tyrimai ir kartografavimas

Pedologai klasifikuoja dirvožemius pagal jų horizontus, sudėtį ir kilmę. Tyrimo metodai apima:

  • Dirvožemio profilių aprašymą lauke (gręžiniai, tranšėjos);
  • Laboratorines analizes (tekstūra, pH, maisto medžiagų kiekis, organinė medžiaga, CMT, chemijos tyrimai);
  • Nuotolinio stebėjimo priemones ir GIS kartografavimą – leidžia kurti dirvožemio žemėlapius ir prognozuoti dirvožemio savybes dideliuose plotuose;
  • Modeliavimą – vandens prieinamumo, erozijos ir maistinių medžiagų judėjimo modeliai.

Grėsmės dirvožemiui ir jo apsauga

Dirvožemis yra pažeidžiamas. Pagrindinės grėsmės:

  • Erozija vandens ir vėjo – prarandamas derlingiausias viršutinis sluoksnis;
  • Druskėjimas ir sąsėdimas – netinkamas drenažas ir natrio kaupimasis;
  • Tarša – cheminės, metalų arba organinių teršalų kaupimasis;
  • Supakavimas (kompakcija) – sumažėja poringumas ir biologinė veikla;
  • Organinės medžiagos praradimas – dėl intensyvios žemdirbystės ar neteisingos dirbamosios praktikos.

Dirvožemio apsaugai taikomi tokie sprendimai kaip augalų apsauginiai plotai (cover crops), sėjomaina, mažesnis arimas (conservation tillage), organinių trąšų naudojimas, kontūrinė žemdirbystė, buferinės juostos prie vandens telkinių, medžių ir krūmų plantacijos bei nuolatinė dirvožemio analizė.

Praktiniai patarimai ūkininkams ir planuotojams

  • Reguliariai tirti dirvožemį laboratorijoje, kad nustatytumėte pH, maisto medžiagų būklę ir organinės medžiagos lygį;
  • Naudoti sėjomainą ir padengiamąsias kultūras, kad sumažintumėte eroziją ir pagerintumėte dirvožemio struktūrą;
  • Vengti per didelio dirbimo ir sunkaus technikos naudojimo drėgnose sąlygose, kad nesukeltumėte supakavimosi;
  • Įtraukti organines medžiagas (kompostas, mėšlas) į dirvą, kad būtų atkurta dirvožemio biologinė veikla ir struktūra;
  • Stebėti drenažo sąlygas ir, prireikus, įrengti tinkamą drenažą ar drėkinimo sistemas.

Santrauka: pedologija — tai tarpdalykinis mokslas, reikšmingas tiek mokslo bendruomenei, tiek praktikai. Gilus dirvožemio supratimas leidžia efektyviau naudoti žemės ūkio išteklius, saugoti požeminį vandenį, mažinti klimato pokyčių pasekmes ir planuoti tvarų teritorijų naudojimą.

Zoom


Dirvožemio mokslo taikymo sritys

  • Dirvožemio tyrimas
  • Dirvožemio valdymas
  • Standartiniai analizės metodai
  • Dirvožemio derlingumas / maistinių medžiagų valdymas
  • Ekosistemų tyrimai
  • Klimato kaita
  • Vandens telkinių ir šlapžemių tyrimai
  • Pedotransferio funkcija

Susijusios disciplinos

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra dirvožemio mokslas?


A: Dirvožemio mokslas - tai mokslo šaka, nagrinėjanti dirvožemį kaip gamtinį žemės paviršiaus išteklių, įskaitant dirvožemio formavimąsi, klasifikavimą ir kartografavimą.

K: Kokie kiti mokslai yra susiję su dirvožemio mokslais?


A: Inžinerija, agronomija, chemija, geologija, geografija, biologija, mikrobiologija, miškininkystė, visuomenės sveikata, archeologija ir regioninis planavimas - tai tik keletas su dirvožemio mokslais susijusių mokslų.

Klausimas: Ką apima sąvoka "dirvožemis"?


A: Dirvožemis apima viską, kas yra tarp dirvožemio ir po juo esančios uolienos.

K: Koks yra aukštas viršutinis dirvožemio sluoksnis?


A: Viršutiniame dirvožemio sluoksnyje yra daug organinių medžiagų, pavyzdžiui, pūvančių augalų.

K: Kas atsitinka metalams dirvožemio sluoksnyje, kai į jį patenka lietaus vanduo?


A: Kai lietaus vanduo liečiasi su dirvožemio sluoksniu, jis pašalina kai kuriuos metalus per procesą, vadinamą "išplovimu", ir šie metalai susikaupia kitame, žemesniame sluoksnyje.

K: Iš ko sudarytas žemiausias dirvožemio sluoksnis?


A: Žemiausias dirvožemio sluoksnis daugiausia sudarytas iš skaldytų uolienų gabalų.

K: Kodėl dirvožemis yra svarbus?


A: Dirvožemis svarbus, nes didžioji dalis požeminio vandens, kuris naudojamas visose srityse - nuo miesto vandens tiekimo iki ūkininkavimo, yra dirvožemyje, o ne uolienose.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3