Monteskjė — "De l'esprit des lois" (Įstatymų dvasia): valdžių padalijimas

Įstatymų dvasia (pranc.: De l'esprit des lois, pradžioje rašyta De l'esprit des loix, kartais verčiama ir kaip „Įstatymų dvasia“) – Charles de Secondat, barono de Montesquieu, 1748 m. išleistas traktatas apie įstatymus, valstybę ir politinę filosofiją. Dėl tuo metu galėjusios cenzūros pirmasis leidimas pasirodė anoniminiu; kūrinys greit išplito ir buvo išverstas į daugelį kalbų. 1750 m. Thomas Nugent išleido pirmąjį vertimą į anglų kalbą. 1751 m. Romos katalikų bažnyčia įtraukė "De l'esprit des lois" į savo Index Librorum Prohibitorum („Draudžiamų knygų sąrašą“). Nepaisant to, Monteskjė traktatas padarė didžiulę įtaką daugeliui vėlesnių mąstytojų ir politinių veikėjų, tarp jų – Jekaterinai Didžiajai, kuri vėliau rengė „Nurodymus“, JungtiniųAmerikos Valstijų Konstitucijos tėvams ir Alexis de Tocqueville'iui, panaudojusiam Montesquieu metodus tyrinėjant Amerikos visuomenę veikale „Demokratija Amerikoje“. Apie Monteskjė reikšmę liudija ir T. B. Macaulay: 1827 m. esė „Makiavelis“ rašoma, kad „Monteskjė, ko gero, turi didesnę šlovę nei bet kuris šiuolaikinės Europos politinis rašytojas“.

Pagrindinės idėjos

Monteskjė savo didžiausiame veikale nagrinėja, kokiais principais turi remtis teisė ir politinė tvarka, kad valstybė būtų gera ir laisvė būtų saugoma. Svarbiausios idėjos:

• Valdžių padalijimas ir konstitucinė tvarka. Monteskjė rėmė konstitucinę valdymo sistemą ir ypač pabrėžė valdžių padalijimą tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisinės valdžių, kad būtų išvengta koncentracijos ir tironijos. Jo požiūris tapo vienu iš pagrindinių idėjų formuojant šiuolaikines demokratines valstybes ir „checks and balances“ sampratą.
• Teisės dėsniai ir kontekstas. Politinės institucijos, pasak Monteskjė, turi atspindėti konkrečios bendruomenės socialinius, istorinius ir geografinius ypatumus – klimatą, ekonominius ryšius, gyventojų papročius. Nėra vienodų dėsnių visiems laikams; teisė turi būti pritaikyta aplinkai.
• Tipologija ir formos valdžios. Monteskjė skyrė tris pagrindines valdžios rūšis: respubliką (tiek demokratinę, tiek aristokratinę), monarchiją ir despotizmą. Kiekviena rūšis turi savas priežastis ir grėsmes, tad įstatymai bei institucijos turi būti priderinti prie valdžios formos.
• Teisėtumas, civilinės laisvės ir vergovės kritika. Jis gynė teisėtumą, pilietines laisves ir ribojo savivaldžią valdžią; kritikavo vergovę ir rėmė jos panaikinimą (vergovės panaikinimą), nors jo pažiūros šiuo klausimu kartais buvo sudėtingos ir laikui bėgant kritikuotos dėl kontrastų praktikoje.
• Metodologija – palyginamoji analizė. Monteskjė taikė plataus masto palyginimus: teisės, istorijos, politinės praktikos ir žmogaus prigimties stebėjimai susijungė į tarpdisciplininį požiūrį, pažymėtą aforizmų ir sakininių štrichais.
• Veiksnių įtaka žmogaus charakteriui. Jis aiškino, kad klimatas, geografija, ekonomika ir įpročiai formuoja žmonių charakterius ir todėl daro įtaką politinėms institucijoms bei įstatymams.

Struktūra, rašymo procesas ir stilius

Monteskjė darbą rašė ilgą laiką – apie dvidešimt vienerius metus – ir jame apima labai platų temų ratą: teisę, politinę teoriją, socialinį gyvenimą, istoriją ir pirmuosius antropologinius pastebėjimus. Veikalas susideda iš daugybės skirsnių ir aforizmų (kai kuriuose leidimuose pažymima per 3000 trumpų pastebėjimų), todėl jis kartais atrodo fragmentuotas, bet tai leidžia greitai pereiti tarp skirtingų temų ir idėjų. Tekstas balansuoja tarp sisteminio politinės teorijos traktato ir esė formos, todėl jame gausu ir analizių, ir trumpų minties štrichų.

Poveikis, vertinimas ir prieštaros

Veikalas turėjo stiprią įtaką tiek XVIII a. apšvietos mąstytojams, tiek vėlesnei politinei praktikai. Jo idėjos darė tiesioginį poveikį valstybės organizavimo sampratoms, ypač Jungtinių Valstijų valstybės įstatymų leidėjams ir Konstitucijos rengėjams, kurie įkvėpėsi Montesquieu idėjų apie valdžių atskyrimą.

Monteskjė tekstas sukėlė ir prieštaringą reakciją: dalis konservatyvių institucijų kritikavo jo mintis, o bažnyčia – kontroversinius moralinius ir politinius aspektus, todėl veikalas pateko į Index Librorum Prohibitorum. Tačiau idėjų įtaka intelektualinei tradicijai išliko stipri – tiek Rusijoje (pvz., įtaka Jekaterinai Didžiajai), tiek Europoje ir Amerikoje. Montesquieu metodai ir požiūris vėliau atsispindi ir Alexis de Tocqueville darbuose.

Istoriškai Monteskjė vertinamas kaip vienas iš svarbiausių politinės teorijos klasikų: jo argumentai už institucijų pusiausvyrą ir teisės viršenybę tapo kertiniais modernių demokratijų principais. Tačiau jo teorijos, pavyzdžiui, klimato įtakos idėja, šiandien vertinamos kritiškiau ir dažnai laipsniškai peržiūrimos remiantis platesnėmis socialinių mokslų žiniomis.

Monteskjė paliko ne tik sisteminį traktatą, bet ir intelektualinį paveldą, kuris padėjo formuoti moderniosios politinės minties kalbą apie valdžių atskyrimą, teisės viršenybę ir reikšmę pritaikyti įstatymus prie konkrečios bendruomenės sąlygų. Jo darbą ir toliau skaito teisės bei politologijos studentai, istorikai ir visi, kurie domisi valdžios organizavimu ir laisvės apsauga.

Pradinėje teksto versijoje nurodyta, kad darbas greitai išverstas, o 1750 m. pirmąją anglų kalbos versiją išleido Thomas Nugent. Nepaisant cenzūros ir draudimų, De l'esprit des lois tapo vienu iš kertinių šaltinių, formavusių moderniosios politinės minties tradiciją ir praktines konstitucinės politikos normas.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas parašė knygą "Įstatymų dvasia"?

K: Kada ji buvo pirmą kartą išleista?

K: Apie ką ji parašyta?

K: Ar ji buvo cenzūruojama?

K: Kiek laiko Monteskjė praleido tyrinėdamas ir rašydamas De l'esprit des lois?

K: Ką jis įrodinėjo savo traktate?

Paieška pagal raidę