Beverli Hilso policininkas - 1984 m. amerikiečių veiksmo komedija, režisuota Martino Bresto, parašyta Danielio Petrie jaunesniojo, kurioje Eddie Murphy suvaidino Axelį Foley, gatvės policininką iš Detroito, atvykusį į Beverli Hilsą Kalifornijoje, kad išaiškintų savo geriausio draugo žmogžudystę. Antraplanius vaidmenis atlieka aktorius Judge Reinhold, Johnas Ashtonas, Ronny Coxas, Lisa Eilbacher, Stevenas Berkoffas ir Jonathanas Banksas. Šis pirmasis "Beverli Hilso policininko" serijos filmas išgarsino Murphy tarptautiniu mastu, laimėjo "Žmonių pasirinkimo" apdovanojimą kaip "mėgstamiausias filmas" ir 1985 m. buvo nominuotas "Auksinio gaublio" apdovanojimui už geriausią muzikinį ar komedinį filmą bei "Oskarui" už geriausią originalų scenarijų. Šiaurės Amerikos kasoje filmas uždirbo apie 234 mln. dolerių ir tapo pelningiausiu 1984 m. JAV išleistu filmu.

Siužetas

Filmas pasakoja apie Detroito policininką Axeli Foley, kuris sužinojęs apie savo artimo draugo, Tomo Goulet, nužudymą, nusprendžia pats atvykti į Beverli Hilsą ir išaiškinti nusikaltimą. Foley greitai supranta, kad vietinėje policijoje jam ne itin linkima pagalbos, todėl jis ima naudoti savo gatvės išradingumą, humoro jausmą ir gudrumą, kad atskleistų gilesnį nusikaltimų tinklą, susijusį su pavojinga kontrabanda ir korupcija. Siužete sumaišomi akciniai veiksmai ir komedijos elementai — Foley improvizacijos su elitine Beverli Hilso aplinka sukelia daug linksmų ir įtemptų situacijų.

Vaidmenys ir pagrindiniai kūrėjai

  • Eddie Murphy – Axel Foley
  • Judge Reinhold – (antraplanis vaidmuo)
  • John Ashton – (antraplanis vaidmuo)
  • Ronny Cox – (antraplanis vaidmuo)
  • Lisa Eilbacher – (antraplanis vaidmuo)
  • Steven Berkoff – (antraplanis vaidmuo)
  • Jonathan Banks – (antraplanis vaidmuo)

Filmo režisierius – Martin Brest; scenarijus – Daniel Petrie Jr. Muziką sukūrė Haroldas Faltermeyeris, kurio elektroninis tema "Axel F" tapo itin žinoma ir nepriklausomu hitu.

Gamyba ir sukūrimas

Producavimo metu filmas maišė klasikinius detektyvo elementus su Murphy improvizaciniu komiškumu, todėl galutinis tonas buvo lengvas ir greit tempas. Murphy, tuo metu jau populiarus komikas, tendencingai adaptavo savo stand-up humoro stilių prie veiksmo tipo filme, suteikdamas personažui aštrų charizmatišką tempą. Filmavimo vietos apėmė tiek Detroito, tiek Beverli Hilso aplinką, pabrėžiant kontrastą tarp dviejų miestų ir socialinių sluoksnių.

Muzika ir garso takelis

Haroldo Faltermeyerio sukurtas garso takelis, ypač tema "Axel F", tapo kultine. Synthpop stiliaus melodija buvo plačiai transliuojama radijuje ir vėliau tapo atpažįstama kaip filmo sinonimas. Garso takelis padėjo sukurti šiuolaikišką ir energingą atmosferą, kuri stiprino filmo komiškus bei veiksmo momentus.

Priėmimas ir apdovanojimai

Filmas sulaukė didelio žiūrovų palaikymo ir buvo komercinis hitas. Kritikų nuomonės buvo mišrios: daug kas gyrė Murphy charizmą ir filmo gebėjimą sujungti komediją su veiksmo elementais, tačiau kai kurie kritikai abejojo siužeto gilumu. Filmas laimėjo Žmonių pasirinkimo apdovanojimą kaip mėgstamiausias filmas ir gavo svarbias nominacijas, tarp jų – Auksinio gaublio nominaciją už geriausią muzikinį ar komedinį filmą bei Oskaro nominaciją už geriausią originalų scenarijų (Daniel Petrie Jr.).

Komercinis pasisekimas

Premjera JAV įvyko 1984 m. gruodžio mėn. Filmas uždirbo apie 234 mln. JAV dolerių Šiaurės Amerikos kasoje, tapo pelningiausiu 1984 m. JAV išleistu filmu ir žymiai padidino Eddie Murphy tarptautinį populiarumą.

Paveldas ir įtaka

"Beverli Hilso policininkas" tapo vienu iš svarbiausių 1980-ųjų veiksmo-komedijų pavyzdžių, kuris dar labiau plėtojo "buddy cop" (dviejų policininkų) žanrą ir įkvėpė vėlesnius panašius filmus. Filmas išgarsino Eddie Murphy kaip kino žvaigždę ir paskatino du tęsinus (1987, 1994), o pats personažas Axel Foley tapo ikonišku popkultūros simboliu. Tema "Axel F" iki šiol atpažįstama ir dažnai naudojama nostalgičiam nuorodoms į 1980-uosius.

Vertinimas šiandien

Daug žiūrovų ir kino istorikų vis dar vertina filmą už jo energingą tempą, humorą ir Murphy vaidmens šmaikštumą. Nors tam tikri aspektai gali atrodyti datuoti, filmas išlaiko populiarumą ir dažnai minimas tarp geriausių 1980-ųjų komedijų bei veiksmo ir komedijos derinių pavyzdžių.