Bjørnstjerne Martinius Bjørnson (gimė 1832 m. gruodžio 8 d. Kvikne, Norvegijoje – mirė 1910 m. balandžio 26 d. Paryžiuje, Prancūzijoje) – norvegų dramaturgas, rašytojas ir poetas, 1903 m. gavęs Nobelio literatūros premiją. Bjørnsonas išgarsėjo tiek kaip scenos autorius, tiek kaip romanistas ir visuomenės veikėjas; jis turėjo didelę įtaką Norvegijos literatūrai ir tautiniam sąmoningumui.
Gyvenimas ir šeima
Jo tėvas buvo liuteronų dvasininkas, nors pats Bjørnsonas vėliau atmetė organizuotą religiją ir kritikavo dogmatizmą. Jis buvo susituokęs su garsiąja teatro aktore Karoline Reimers; jų sūnus Bjørnas (Bjørn Bjørnson) taip pat tapo žinomu aktoriumi ir režisieriumi, pasirodžiusiu ir ankstyvuosiuose nebyliojo kino filmuose. Jų duktė Bergljot ištekėjo už Henriko Ibseno sūnaus Sigurdo, todėl Bjørnsono šeima buvo glaudžiai susijusi su Norvegijos kultūrine elito aplinka.
Išsilavinimas ir ankstyvoji kūryba
Bjørnsonas mokėsi gimnazijoje Heltbergs Studentfabrikk Osle, kur tarp jo bendraklasių buvo ir Henrikas Ibsenas. Vėliau jis trumpai studijavo Oslo universitete, tačiau studijas metė ir pradėjo literatūrinę bei publicistinę karjerą. Dvidešimties metų pradžioje rašė literatūros apžvalgas laikraščiui "Morgenbladet". Būdamas apie 25-erių jis parašė savo pirmąją pastatytą pjesę Mellem Slagene („Tarp mūšių“).
Literatūra ir teatro kūryba
Bjørnsonas rašė tiek scenos kūrinius, tiek romanus ir eilėraščius. Jis siekė, kad teatras ir literatūra atspindėtų socialines problemas bei skatintų moralinę ir politinę diskusiją. Jo pjesė Paul Lange og Tora Parsberg buvo kvietimas į politinę toleranciją, o pjesė På Guds veie („Dievo keliu“) – į religinę toleranciją. Tarptautinio pripažinimo jam atnešė pasakojimai ir romanai apie Norvegijos valstiečių gyvenimą: vienas žinomiausių jo romanų Synnöve Solbakken buvo ekranizuotas kelis kartus, o šalia jo plačiai skaitomas romanas Arne ir kiti kūriniai sustiprino jo reputaciją kaip tautinio realizmo atstovo.
Bjørnsonas taip pat dirbo teatro režisieriumi, buvo aktyvus režisūros ir aktorystės srityje bei redagavo laikraščius. Vėliau jis tapo laikraščio Aftenbladet redaktoriumi ir rašė energingus liberalius straipsnius, kuriuose kritikavo konservatyvias jėgas ir gynė demokratines vertybes.
Politika, skandalai ir tarptautinė veikla
Bjørnsonas aktyviai reiškėsi politikoje ir visuomeninėse diskusijose: jis gynė žmogaus teises, religijos laisvę ir politinę toleranciją, buvo ryškus nacionalinių ambicijų ir demokratinių reformų šalininkas. Tarptautiniu mastu jis ryžtingai stojo į Dreyfuso gynėjų pusę – atvirai gynė Alfredą Dreyfusą, kas tuomet kėlė didelį susidomėjimą ir pasipriešinimą.
Be aktyvios publicistikos ir viešųjų kalbų, Bjørnsonas daug keliavo Europoje, palaikė ryšius su kitų šalių intelektualais ir politikais, dažnai reiškėsi dėl tautinių ir socialinių klausimų. 1903 m. jam buvo suteikta Nobelio premija už reikšmingą ir įvairiapusę literatūrinę kūrybą, kuri padarė įtaką Norvegijos kultūrai ir literatūrai.
Paveldas ir reikšmė
Bjørnsonas laikomas vienu iš svarbiausių Norvegijos literatūros figūrų – kartu su Henrik Ibsenu, Jonas Lie ir Alexander Kielland jis sudaro vadinamąją XIX a. Norvegijos literatūros kartą, kuri formavo modernią norvegų kultūrą. Jo eilėraštis „Taip, mes mylime šią žemę“ („Ja, vi elsker dette landet“) tapo nacionaliniu himnu ir išliko svarbiu tautos identiteto simboliu; himno melodiją sukūrė Rikard Nordraak.
Bjørnsono kūryba pasižymi grynais pasakojimo motyvais, aiškia kalba ir tvirtu moraliniu tonu – jis dažnai gynė paprasto žmogaus teises ir pabrėžė tautos kultūros vertę. Jo literatūrinis palikimas įtraukia pjeses, romanus, poemes, politines esė ir publicistiką.
Mirė 1910 m. balandžio 26 d. Paryžiuje, Prancūzijoje). Jam buvo 77 metai.