Ernstas Röhmas — Vokietijos SA vadovas, nužudytas ilgųjų peilių naktį (1934)
Ernstas Röhmas — Vokietijos SA vadovas, nužudytas per 1934 m. ilgųjų peilių naktį: biografija, politinė karjera, konflikto priežastys ir Hitlerio įsakymas.
Ernstas Julius Röhmas (1887 m. lapkričio 28 d. Miunchene – 1934 m. liepos 1 d. Miunchene) buvo vienas iš Vokietijos Nacionalistų partijos (NSDAP) paramos organizatorių ir ilgametis šturmo būrio (Sturmabteilung, SA) vadovas. Röhmas vaidino svarbų vaidmenį partijos paramilitarinių pajėgų kūrime ir plėtroje, o jo vadovaujama organizacija tapo viešosios tvarkos ir smurto įrankiu partijos augimo laikotarpiu.
Ankstyvas gyvenimas ir karinė tarnyba
Röhmas gimė Miunchene ir jaunystėje stojo į karinę tarnybą. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis tarnavo kaip karininkas ir buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Geležiniu kryžiumi už drąsą. Po karo jis dalyvavo įvairiose dešiniųjų ekstremistų grupėse bei Freikorps veikloje, o vėliau stiprino ryšius su Adolfu Hitleriu ir kitais NSDAP vadovais.
Karjera nacionalsocialistų judėjime
Röhmas buvo vienas iš SA kūrėjų ir ilgainiui tapo jos faktiniu vadovu. SA, vadinami „ruduoliais“ dėl uniformų spalvos, veikė kaip partijos gatvės jėga – saugojo mitingus, kovojo su politiniais oponentais ir terorizavo žydus bei kitas grupes. Iki 1934 m. SA skaičius išaugo iki milijoninių gabaritų, todėl organizacija pradėjo kelti grėsmę konservatyviems valstybės sluoksniams ir kariuomenei, kurie baiminosi jos siekio tapti antrąja kariuomene ir įgyvendinti socialinius pokyčius.
Politika, konfliktai ir asmeninis gyvenimas
Röhmas buvo ir Reichstago narys; 1933–1934 m. jis turėjo ir tam tikras vyriausybines pareigas – tuo metu jam buvo suteiktas ministerinis statusas, apie kurį minima kaip apie ministro pareigas. Jo politinės nuostatos kartais skyrėsi nuo kitų partijos veikėjų: Röhmas ragino tęsti „antrąją revoliuciją“, siekdamas didesnio socialinio perskirstymo ir radikalesnių pertvarkų, kas kėlė nerimą elitui. Be to, Röhmas buvo žinomas kaip atvirai homoseksualus – tai vėliau tapo vienu iš įrankių prieš jį naudojamų pretekstų politinio susidorojimo metu.
Ilgųjų peilių naktis ir areštas
Didėjant įtampai tarp SA, kariuomenės ir konservatorių, Adolfas Hitleris nutarė pašalinti savo vidinius priešus ir užsitikrinti kariuomenės paramą. 1934 m. birželio pabaigoje prasidėjo vadinamoji ilgųjų peilių naktis, per kurią buvo likviduoti daug SA vadovų ir kiti politiniai oponentai. Röhmas buvo areštuotas 1934 m. birželio 30 d. ir vėliau nužudytas 1934 m. liepos 1 d. Adolfas Hitleris davė įsakymą pašalinti jį bei kitus įtariamus priešininkus; oficialiai šis veiksmas buvo pateisintas esą atremtu maištu ar išdavyste, tačiau daug istorikų laiko tai politine eliminacija, skirta konsoliduoti Hitleriui valdžią.
Pasekmės ir reikšmė
Röhmą nužudžius, SA politikos ir įtakos esmė buvo susvėrta: organizacija prarado daug vadovų ir jos galimybių ribos buvo nustatytos, tuo tarpu SS ir jo vadovui Heinrichui Himmleriui palengva augo įtaka. Kariuomenė po ilgosios peilių nakties viešai pripažino ir patvirtino lojalumą Hitleriui, kas padėjo jam dar labiau konsoliduoti valdžią. Ilgųjų peilių naktis liko kaip vienas iš kertinių momentų, kai nacistinė Vokietija žengė žingsnį į autoritarinį režimą, kuriame vidaus opozicija buvo eliminuota jėga.
Röhmo asmenybė ir vaidmuo istorijoje tebėra ginčyti: vieni jį vertina kaip radikalų ir grubų paramilinčios politikos vykdytoją, kiti – kaip žmogų, kuris siekė radikalesnių socialinių pokyčių nei tuometinis NSDAP elitas. Tačiau jo nužudymas aiškiai parodė, kad Hitleris buvo pasirengęs naikinti net ankstyvuosius sąjungininkus, kad išsaugotų savo valdžią ir įsitvirtintų kaip neabejotinas nacistinės Vokietijos vadovas.
Ankstyvasis gyvenimas
Ernstas Röhmas gimė 1887 m. lapkričio 28 d. Miunchene. Jis buvo trečiasis vyriausiojo traukinių inspektoriaus Juliaus Röhmo ir jo žmonos Emilijos Röhm vaikas. Jis turėjo vieną vyresnį brolį ir vieną vyresnę seserį. Jo sesers sūnus buvo Bernhardas Lippertas, Vokietijos diplomatas.
1906 m., po abitūros egzaminų Miunchene, Röhmas įstojo į Bavarijos kariuomenę kaip fanjunkaras. Po dvejų metų jis tapo leitenantu.
Pirmasis pasaulinis karas
1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo adjutantas ir kariavo Vakarų fronte. Buvo tris kartus sužeistas ir apdovanotas pirmojo laipsnio Geležiniu kryžiumi. Tais metais buvo sunkiai sužeistas ir neteko nosies kaulo gabalo. Pirmą kartą dirbo Bavarijos vyriausybėje karo departamente. Po dvejų metų, 1918 m., jam buvo suteiktas kapitono (vok. Hauptmann) laipsnis.
Po Pirmojo pasaulinio karo Röhmas išvyko į Franzo Ritterio von Epo (Franz Ritter von Epp) Laisvąjį korpusą (Freikorps). Jis norėjo kovoti prieš komunistus Miunchene. Su šia grupe jis išvyko kovoti prieš Bavarijos Tarybų Respubliką. 1919 m. liepą Freikorpsas tapo Reichsvero dalimi.
Dalyvavimas nacių partijos veikloje
1919 m. Röhmas įstojo į Vokietijos darbininkų partiją (vok. Deutsche Arbeiter Partei (DAP)). Tai buvo nacių partijos pirmtakė. Po metų jis tapo Vokietijos nacių partijos nariu. Jis gavo 623 nario numerį. Röhmas padėjo Hitleriui užmegzti ryšius su Bavarijos politikais ir pramonininkais. Po dvejų metų Röhmas ir Hitleris įkūrė Sturmabteilung (SA), pritraukdami daug vyrų iš Freikorpo. Ji buvo įkurta kaip Vokietijos nacių partijos sukarinta grupė. Hitleris paskyrė Röhmą SA vadovu.
1923 m. Röhmas dalyvavo alaus salės puče. Nacių partija bandė nuversti vyriausybę, bet jai nepavyko. Röhmas buvo suimtas ir apkaltintas valstybės išdavyste. Teisėjai 1924 m. balandžio 1 d. nusprendė, kad jis kaltas. Röhmas penkiems mėnesiams pateko į kalėjimą ir neteko darbo kariuomenėje. Po teismo proceso ir nacių partija, ir Sturmabteilung tapo nelegalios.
1924 m. Röhmas padėjo įkurti Frontbann - alternatyvą Sturmabteilung. Po ginčo su Adolfu Hitleriu Röhmas pasitraukė iš SA vadovo pareigų. Jis teigė, kad yra tik karys, o ne politikas. 1928-1930 m. jis dirbo Bolivijos kariuomenėje patarėju.
Röhmas (antras iš dešinės) po teismo proceso, įvykusio po Beer Hall Putsch
Sturmabteilung vadas
1930 m. lapkričio 1 d. jis grįžo į Vokietiją ir antrą kartą įstojo į nacių partiją. 1931 m. sausio mėn. Adolfas Hitleris paskyrė Röhmą vadovauti Sturmabteilung. Vos per metus jis išplėtė jo narių skaičių nuo 70 000 iki 170 000. 1932 m. balandį kancleris Heinrichas Brüningas vėl uždraudė SA. Po Heinricho Brüningo kanclerio pareigas ėjęs Franzas von Papenas birželio mėn. draudimą panaikino. 1933 m. Ernstas Röhmas tapo reichsministru - Reichstago ministru. 1934 m. SA turėjo daugiau kaip 4 500 000 narių. SA galia didėjo. Dėl to Adolfas Hitleris ir Šaulių būrys (SS) pradėjo naują ginčą su Röhmu. SA narių skaičius buvo maždaug 20 kartų didesnis nei Reichsvero; Röhmas svajojo perimti Reichsverą.
Hitleris bijojo Röhmo galios. Röhmas norėjo sujungti Sturmabteilung su bendrąja kariuomene, o jis pats taptų jos vadu. Jis taip pat norėjo "antrosios nacių revoliucijos", kad Vokietija taptų labiau socialistinė. Jis buvo antikapitalistas, o tuo metu Hitleris bandė susidraugauti su Vokietijos pramonininkais. Hitleris planavo nužudyti Röhmą.
Röhmas su Hitleriu, abu vilkintys SA uniformą 1933 m.
Ilgų peilių naktis
Röhmas susitarė su Hitleriu, kad 1934 m. vasarą Sturmabteilung gaus keturias savaites atostogų. Atostogos prasidėjo 1934 m. liepos 1 d. Röhmas norėjo vykti pailsėti į Bad Wiessee. 1934 m. birželio 29 d. Röhmas buvo suimtas, tačiau teismo procesas neįvyko. Teodoras Eicke davė jam pasirinkti: nusižudyti arba būti nužudytam. Liepos 1 d. Teodoras Eicke nušovė Röhmą, kaip nurodė Hitleris. Röhmas buvo palaidotas Miuncheno vakarinėse kapinėse.
Tą pačią naktį buvo nužudyta daug Sturmabteilung vadovų, daugiausia - Schutzstaffel ir Gestapo. Tai buvo vadinama "ilgųjų peilių naktimi". Kitą dieną Vokietijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriame buvo tik viena pastraipa, įteisinanti ilgųjų peilių nakties žudynes.
Ieškoti