Ernstas Julius Röhmas (1887 m. lapkričio 28 d. Miunchene – 1934 m. liepos 1 d. Miunchene) buvo vienas iš Vokietijos Nacionalistų partijos (NSDAP) paramos organizatorių ir ilgametis šturmo būrio (Sturmabteilung, SA) vadovas. Röhmas vaidino svarbų vaidmenį partijos paramilitarinių pajėgų kūrime ir plėtroje, o jo vadovaujama organizacija tapo viešosios tvarkos ir smurto įrankiu partijos augimo laikotarpiu.

Ankstyvas gyvenimas ir karinė tarnyba

Röhmas gimė Miunchene ir jaunystėje stojo į karinę tarnybą. Per Pirmąjį pasaulinį karą jis tarnavo kaip karininkas ir buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Geležiniu kryžiumi už drąsą. Po karo jis dalyvavo įvairiose dešiniųjų ekstremistų grupėse bei Freikorps veikloje, o vėliau stiprino ryšius su Adolfu Hitleriu ir kitais NSDAP vadovais.

Karjera nacionalsocialistų judėjime

Röhmas buvo vienas iš SA kūrėjų ir ilgainiui tapo jos faktiniu vadovu. SA, vadinami „ruduoliais“ dėl uniformų spalvos, veikė kaip partijos gatvės jėga – saugojo mitingus, kovojo su politiniais oponentais ir terorizavo žydus bei kitas grupes. Iki 1934 m. SA skaičius išaugo iki milijoninių gabaritų, todėl organizacija pradėjo kelti grėsmę konservatyviems valstybės sluoksniams ir kariuomenei, kurie baiminosi jos siekio tapti antrąja kariuomene ir įgyvendinti socialinius pokyčius.

Politika, konfliktai ir asmeninis gyvenimas

Röhmas buvo ir Reichstago narys; 1933–1934 m. jis turėjo ir tam tikras vyriausybines pareigas – tuo metu jam buvo suteiktas ministerinis statusas, apie kurį minima kaip apie ministro pareigas. Jo politinės nuostatos kartais skyrėsi nuo kitų partijos veikėjų: Röhmas ragino tęsti „antrąją revoliuciją“, siekdamas didesnio socialinio perskirstymo ir radikalesnių pertvarkų, kas kėlė nerimą elitui. Be to, Röhmas buvo žinomas kaip atvirai homoseksualus – tai vėliau tapo vienu iš įrankių prieš jį naudojamų pretekstų politinio susidorojimo metu.

Ilgųjų peilių naktis ir areštas

Didėjant įtampai tarp SA, kariuomenės ir konservatorių, Adolfas Hitleris nutarė pašalinti savo vidinius priešus ir užsitikrinti kariuomenės paramą. 1934 m. birželio pabaigoje prasidėjo vadinamoji ilgųjų peilių naktis, per kurią buvo likviduoti daug SA vadovų ir kiti politiniai oponentai. Röhmas buvo areštuotas 1934 m. birželio 30 d. ir vėliau nužudytas 1934 m. liepos 1 d. Adolfas Hitleris davė įsakymą pašalinti jį bei kitus įtariamus priešininkus; oficialiai šis veiksmas buvo pateisintas esą atremtu maištu ar išdavyste, tačiau daug istorikų laiko tai politine eliminacija, skirta konsoliduoti Hitleriui valdžią.

Pasekmės ir reikšmė

Röhmą nužudžius, SA politikos ir įtakos esmė buvo susvėrta: organizacija prarado daug vadovų ir jos galimybių ribos buvo nustatytos, tuo tarpu SS ir jo vadovui Heinrichui Himmleriui palengva augo įtaka. Kariuomenė po ilgosios peilių nakties viešai pripažino ir patvirtino lojalumą Hitleriui, kas padėjo jam dar labiau konsoliduoti valdžią. Ilgųjų peilių naktis liko kaip vienas iš kertinių momentų, kai nacistinė Vokietija žengė žingsnį į autoritarinį režimą, kuriame vidaus opozicija buvo eliminuota jėga.

Röhmo asmenybė ir vaidmuo istorijoje tebėra ginčyti: vieni jį vertina kaip radikalų ir grubų paramilinčios politikos vykdytoją, kiti – kaip žmogų, kuris siekė radikalesnių socialinių pokyčių nei tuometinis NSDAP elitas. Tačiau jo nužudymas aiškiai parodė, kad Hitleris buvo pasirengęs naikinti net ankstyvuosius sąjungininkus, kad išsaugotų savo valdžią ir įsitvirtintų kaip neabejotinas nacistinės Vokietijos vadovas.