Apie Thomo Manno novelę žr. Der Tod in Venedig

Benjamino Britteno opera "Mirtis Venecijoje". Ji sukurta pagal vokiečių rašytojo Thomo Manno apsakymą "Mirtis Venecijoje" (Der Tod in Venedig).

Operos libretą (žodžius) parašė Myfanwy Piper. Tai buvo paskutinė Britteno parašyta opera. Pirmą kartą ji buvo atlikta 1973 m. birželio 16 d. Snape Maltings netoli Aldeburgo, Anglijoje. Brittenas buvo per daug ligotas, kad galėtų diriguoti pats. Pagrindinę Ašenbacho partiją dainavo seras Peteris Pearsas.

Siužetas (trumpai)

Operos centre – senstantis vokiečių rašytojas Gustav von Aschenbach, kuris išvyksta į Veneciją ieškodamas atgaivos kūrybai ir ramybei. Viešėdamas viešbutyje jis pastebi jaunuolį Tadzio, kurio grožis jį stipriai sujaudina. Ašenbacho jausmai pereina nuo idolizacijos iki stiprios, bet nekontroliuojamos obsesijos. Tuo pat metu mieste siaučia epidemija (cholera), tačiau įspėjimai dėl pavojaus ignoruojami arba nutylimi. Operos pabaigoje Ašenbachas miršta pliaže, stebėdamas Tadzio – scena, kurioje susipina grožio ilgesys, kūno ir dvasios nuosmukis bei mirties neįmanomybė.

Muzikinis stilius ir dramaturgija

Britteno Mirtis Venecijoje pasižymi vidine psichologine įtampa ir rafinuota orkestracija. Kompozitorius naudoja:

  • solistinę partiją – Aschenbachas yra centro figūra, kuri muzikinėje išraiškoje atspindi vidinius monologus ir atspindžius;
  • choro ir ansamblių kontrastus – jie sukuria miesto, viešbučio ir šventinių scenų foną;
  • instrumentines interliudijas, kurios veikia kaip atmosferos ir simbolių perdavimas;
  • kontrasto tarp lyrikos ir disonansų – tai sustiprina teminius konfliktus: grožio potraukį ir mirtį, aistros būseną ir jos pasekmes.
Muzika dažnai linksta į introspektyvų vyksmą, vietomis dekoratyvią, vietomis asketiškai koncentrinę, taip pabrėžiant literatūrinės pirmtakės – Manno – psichologinį naratyvą.

Libretas ir adaptacija

Libretą sukūrė Myfanwy Piper, kuri anksčiau bendradarbiavo su Brittenu ir gerai pažinojo jo stilistiką. Piper adaptavo Thomą Manną glaustai, išlaikydama pagrindinę istorijos ašį – Ašenbacho moralinį ir estetinius konfliktus – bei sutelkdama dėmesį į jo vidinę patirtį. Operoje kai kurios epizodinės scenos yra sutrumpintos arba sujungtos, o Tadzio vaidmuo tradiciškai pateikiamas be kalbų (daugelis pastatymų naudoja šokį ar mimiką), kad akcentuotų jo simbolinį pobūdį kaip objekto arba idealizuoto grožio įsikūnijimo.

Premjera, atlikimas ir priėmimas

Operos premjera įvyko 1973 m. birželio 16 d. Snape Maltings per Aldeburgo festivalius. Brittenas dėl sveikatos negalėjo diriguoti – vietoj to partijas atliko kiti muzikai, o pagrindinę Ašenbacho partiją atliko seras Peteris Pearsas. Pirmieji atsiliepimai buvo mišrūs: dalis kritikų pagyrė teatro ir muzikos dramaturgiją bei Pearso vaidybą, kiti kritizavo adaptacijos sprendimus arba operos emocinį intensyvumą. Vėliau kūrinys įgijo pripažinimą kaip brandus Britteno vėlyvosios kūrybos pavyzdys.

Personažai ir inscenizacijos reikalavimai

Pagrindinis vaidmuo – Gustav von Aschenbach (tenoras), kurį inicijaliai dainavo Peteris Pearsas. Tadzio vaidmuo tradiciškai yra be žodžių; jis veikia kaip sceninis simbolis, todėl reikalauja kruopščios choreografijos ir sceninės kompozicijos. Operai reikalingas jautrus režisūrinis sprendimas, kad būtų išlaikytas subtilus pusiausvyros tarp psichologinės interpretacijos ir etiškai jautrių temų vingis.

Temos ir reikšmė

Opera gvildena kelias pagrindines temas:

  • grožio ir kūno potraukis prieš moralę ir prasmės paieškas;
  • meno ir gyvenimo santykis – kūrybinis žmogus, kuris trokšta grožio, bet išvengia gyvenimo realijų;
  • senėjimas, vienatvė ir mirtis kaip neišvengiami egzistenciniai faktai;
  • epidemija kaip simbolis tvyrančios korupcijos ir socialinio suirimio.
Šios temos liečia tiek literatūros, tiek muzikos laukas ir daro operą aktualią bei interpretuotiną įvairiose epochose.

Vaidinimų istorija ir paveldas

Nors Mirtis Venecijoje nėra kasdien repertuaro dalis kiekviename operos teatre, ji reguliariai grąžinama į scenas didžiųjų operos namų ir festivalių, ypač kai režisieriai nori nagrinėti sudėtingas psichologines ir estetines problemas. Kūrinys laikomas svarbia Britteno palikimo dalimi – kaip užbaigti ir brandžiai parašyta opera, kuri aptaria menininko krizę paskutinėse gyvenimo stadijose.

Jei domina gilinti žinias, verta perskaityti originalią Thomo Manno novelę arba žiūrėti skirtingas operos inscenizacijas, kurios atskleidžia, kaip režisieriai ir muzikai interpretuoja Ašenbacho vidinį pasaulį.