Benjamin Britteno opera „Mirtis Venecijoje“ — aprašymas ir istorija
Sužinokite Benjamino Britteno operos „Mirtis Venecijoje“ aprašymą, kūrimo istoriją, 1973 m. premjerą ir svarbiausias atlikėjų bei libretisto detales.
Apie Thomo Manno novelę žr. Der Tod in Venedig
Benjamino Britteno opera "Mirtis Venecijoje". Ji sukurta pagal vokiečių rašytojo Thomo Manno apsakymą "Mirtis Venecijoje" (Der Tod in Venedig).
Operos libretą (žodžius) parašė Myfanwy Piper. Tai buvo paskutinė Britteno parašyta opera. Pirmą kartą ji buvo atlikta 1973 m. birželio 16 d. Snape Maltings netoli Aldeburgo, Anglijoje. Brittenas buvo per daug ligotas, kad galėtų diriguoti pats. Pagrindinę Ašenbacho partiją dainavo seras Peteris Pearsas.
Siužetas (trumpai)
Operos centre – senstantis vokiečių rašytojas Gustav von Aschenbach, kuris išvyksta į Veneciją ieškodamas atgaivos kūrybai ir ramybei. Viešėdamas viešbutyje jis pastebi jaunuolį Tadzio, kurio grožis jį stipriai sujaudina. Ašenbacho jausmai pereina nuo idolizacijos iki stiprios, bet nekontroliuojamos obsesijos. Tuo pat metu mieste siaučia epidemija (cholera), tačiau įspėjimai dėl pavojaus ignoruojami arba nutylimi. Operos pabaigoje Ašenbachas miršta pliaže, stebėdamas Tadzio – scena, kurioje susipina grožio ilgesys, kūno ir dvasios nuosmukis bei mirties neįmanomybė.
Muzikinis stilius ir dramaturgija
Britteno Mirtis Venecijoje pasižymi vidine psichologine įtampa ir rafinuota orkestracija. Kompozitorius naudoja:
- solistinę partiją – Aschenbachas yra centro figūra, kuri muzikinėje išraiškoje atspindi vidinius monologus ir atspindžius;
- choro ir ansamblių kontrastus – jie sukuria miesto, viešbučio ir šventinių scenų foną;
- instrumentines interliudijas, kurios veikia kaip atmosferos ir simbolių perdavimas;
- kontrasto tarp lyrikos ir disonansų – tai sustiprina teminius konfliktus: grožio potraukį ir mirtį, aistros būseną ir jos pasekmes.
Libretas ir adaptacija
Libretą sukūrė Myfanwy Piper, kuri anksčiau bendradarbiavo su Brittenu ir gerai pažinojo jo stilistiką. Piper adaptavo Thomą Manną glaustai, išlaikydama pagrindinę istorijos ašį – Ašenbacho moralinį ir estetinius konfliktus – bei sutelkdama dėmesį į jo vidinę patirtį. Operoje kai kurios epizodinės scenos yra sutrumpintos arba sujungtos, o Tadzio vaidmuo tradiciškai pateikiamas be kalbų (daugelis pastatymų naudoja šokį ar mimiką), kad akcentuotų jo simbolinį pobūdį kaip objekto arba idealizuoto grožio įsikūnijimo.
Premjera, atlikimas ir priėmimas
Operos premjera įvyko 1973 m. birželio 16 d. Snape Maltings per Aldeburgo festivalius. Brittenas dėl sveikatos negalėjo diriguoti – vietoj to partijas atliko kiti muzikai, o pagrindinę Ašenbacho partiją atliko seras Peteris Pearsas. Pirmieji atsiliepimai buvo mišrūs: dalis kritikų pagyrė teatro ir muzikos dramaturgiją bei Pearso vaidybą, kiti kritizavo adaptacijos sprendimus arba operos emocinį intensyvumą. Vėliau kūrinys įgijo pripažinimą kaip brandus Britteno vėlyvosios kūrybos pavyzdys.
Personažai ir inscenizacijos reikalavimai
Pagrindinis vaidmuo – Gustav von Aschenbach (tenoras), kurį inicijaliai dainavo Peteris Pearsas. Tadzio vaidmuo tradiciškai yra be žodžių; jis veikia kaip sceninis simbolis, todėl reikalauja kruopščios choreografijos ir sceninės kompozicijos. Operai reikalingas jautrus režisūrinis sprendimas, kad būtų išlaikytas subtilus pusiausvyros tarp psichologinės interpretacijos ir etiškai jautrių temų vingis.
Temos ir reikšmė
Opera gvildena kelias pagrindines temas:
- grožio ir kūno potraukis prieš moralę ir prasmės paieškas;
- meno ir gyvenimo santykis – kūrybinis žmogus, kuris trokšta grožio, bet išvengia gyvenimo realijų;
- senėjimas, vienatvė ir mirtis kaip neišvengiami egzistenciniai faktai;
- epidemija kaip simbolis tvyrančios korupcijos ir socialinio suirimio.
Vaidinimų istorija ir paveldas
Nors Mirtis Venecijoje nėra kasdien repertuaro dalis kiekviename operos teatre, ji reguliariai grąžinama į scenas didžiųjų operos namų ir festivalių, ypač kai režisieriai nori nagrinėti sudėtingas psichologines ir estetines problemas. Kūrinys laikomas svarbia Britteno palikimo dalimi – kaip užbaigti ir brandžiai parašyta opera, kuri aptaria menininko krizę paskutinėse gyvenimo stadijose.
Jei domina gilinti žinias, verta perskaityti originalią Thomo Manno novelę arba žiūrėti skirtingas operos inscenizacijas, kurios atskleidžia, kaip režisieriai ir muzikai interpretuoja Ašenbacho vidinį pasaulį.
Operos istorija
Istorija turėtų vykti 1911 metais. Ji prasideda Miunchene, paskui persikelia į Veneciją. Operą sudaro du veiksmai.
I veiksmas
Aschenbachas yra garsus vokiečių rašytojas. Jis sensta ir jam darosi sunku sugalvoti naujų idėjų istorijoms. Vaikščiodamas Miunchene jis sustoja prie kapinių. Jis pamato keliautoją, kuris akivaizdžiai yra iš kitos šalies. Tai paskatina jį pagalvoti, kad jis turėtų kur nors keliauti ir pasisemti naujų idėjų savo knygoms.
Jis plaukia laivu į Veneciją. Laive jis stebi grupę jaunuolių. Jų lyderis puošiasi. Ašenbachas supranta, kad nors jų lyderis atrodo jaunas, iš tikrųjų jis yra senas. Jis apsirengė drabužiais ir naudojo makiažą, kad atrodytų jaunas. Aschenbachui jis nepatinka.
Venecijoje jis sėda į gondolą, bet valtininkas jo nenuveža ten, kur jis norėtų. Iš pradžių Ašenbachas ginčijasi, bet valtininkas į tai nekreipia dėmesio.
Aschenbachas atvyksta į viešbutį. Viešbutyje jis stebi vakarieniauti susirinkusius žmones. Staiga jis pamato Tadzio. Tadzio yra jaunas lenkų berniukas, kuris yra neįtikėtinai gražus. Ašenbachas supranta, kad jam kvaila jausti meilę šiam berniukui, tačiau jis negali išmesti berniuko iš galvos.
Ašenbachas stebi smėlio paplūdimyje žaidžiantį Tadzio. Pastebėjęs, kad berniukas (kaip ir daugelis lenkų) nekenčia svečių iš Rusijos, jis supranta, kad berniukas vis dėlto ne visai tobulas.
Aschenbachas vaikšto Venecijos gatvėmis. Visur jo pinigų prašo elgetos. Nuo kanalų vandens sklinda baisus kvapas. Ašenbachas nusprendžia palikti Veneciją. Viešbučio valdytojas labai apgailestauja, kad jis taip greitai išvyksta. Tadzio praeina pro Aschenbachą. Aschenbachas eina į traukinių stotį, bet jo bagažas buvo įkeltas ne į tą traukinį, todėl jis grįžta į viešbutį. Jis supyksta, bet kartu ir džiaugiasi, nes vėl gali pamatyti Tadzio.
Aschenbachas sėdi paplūdimyje ant kėdės ir stebi, kaip Tadzio ir jo draugai žaidžia. Tai verčia jį galvoti apie graikų dievus. Berniukai paplūdimyje užsiima įvairiomis sporto šakomis: bėgimu, šuoliu į tolį, disko metimu, ieties metimu ir imtynėmis. Tadzio lengvai laimi. Ašenbachas nori jį pasveikinti, bet kai pasitaiko proga, jis negali kalbėti.
II veiksmas
Ašenbachas supranta, kad myli berniuką. Jis eina pas kirpėją nusiskusti. Kirpėjas jam pasako, kad Venecijoje daug žmonių serga. Ašenbachas nori sužinoti, ar tai kažkas rimto, bet kirpėjas sako, kad nėra ko nerimauti.
Aschenbachas irkluojamas ant vandens. Jis jaučia dezinfekcijos kvapą. Gatvėse iškabinti skelbimai, įspėjantys žmones saugotis ligos. Vokiečių laikraštyje jis perskaito, kad liga Venecijoje yra cholera. Rašoma, kad visi vokiečiai turėtų palikti miestą ir grįžti namo. Ašenbachas nenori, kad lenkų šeima išvyktų iš Venecijos. Jis nenori, kad jie sužinotų apie cholerą. Jis seka paskui juos į kavinę ir į bažnyčią, bet vis neranda drąsos su jais pasikalbėti. Po vakarienės svečiai stebi aktorių grupę. Ašenbachas pastebi, kad Tadzio, kaip ir jis pats, negali juoktis iš jų pokštų.
Daug viešbučio svečių išvyksta. Anglų tarnautojas pasako, kad mieste daug žmonių serga azijietiška cholera. Jis sako jam, kad jis turėtų nedelsiant išvykti, kol visiems neuždraudė išvykti iš miesto.
Ašenbachas nusprendžia įspėti Tadzio motiną apie ligos pavojų, bet jis tiesiog negali to padaryti. Jis sapnuoja sapną apie graikų dievus. Pabudęs jis supranta, kad šios pašėlusios mintys apie Tadzio jį užvaldė. Jis negali nieko su tuo padaryti.
Aschenbachas vėl stebi, kaip Tadzio ir jo draugai žaidžia paplūdimyje; netrukus jie išeina. Aschenbachas eina pas kirpėją. Jis prašo jo pabandyti padaryti jį gražų ir jauną. Išlipęs į gondolą jis supranta, kad yra panašus į senį, kurį matė valtyje. Jis seka paskui lenkų šeimą. Tadzio pradeda vaikščioti atskirai nuo savo šeimos. Jis laukia Ašenbacho ir žiūri tiesiai į jį, bet Ašenbachas nusisuka. Jis džiaugiasi, kad Tadzio neleidžia motinai pastebėti, kas nutiko. Aschenbachas vėl lieka vienas ir nusiperka braškių. Jos nėra šviežios. Jis vėl galvoja apie graikų dievus ir apie rašytojo santykį su tuo, apie ką jis rašo.
Viešbučio vadovas organizuoja paskutinių svečių išvykimą. Lenkų šeima išvyksta. Ašenbachas stebi Tadzio ir kito berniuko žaidimą paplūdimyje. Žaidimas tampa šiurkštus, ir kitas berniukas stumteli Tadzio veidą į smėlį. Ašenbachas bando atsistoti ir jam padėti, bet jis per silpnas, kad pakiltų nuo kėdės. Tadzio lieka vienas paplūdimyje. Jis duoda Aschenbachui ženklą sekti paskui jį, bet Aschenbachas susmuksta ant kėdės ir miršta. Tadzio toliau eina toli į jūrą.
Aktoriai ir muzika
Berniuko Tadzio vaidmuo yra šokantis. Jis ir jo šeima operoje niekada nekalba ir nedainuoja.
Visi skirtingi personažai, kuriuos sutinka Ašenbachas: žmogus prie kapinių, senukas, persirengęs jaunuoliu, gondolininkas, viešbučio direktorius, kirpėjas, aktorių vadovas ir dievo Dioniso balsas, iš tiesų yra tarsi vienas personažas. Juos dainuoja tas pats dainininkas, bosas-baritonas. Be jo ir Aschenbacho (tenoras), vienintelis kitas operos solistas yra Apolono balsas, kurį dainuoja kontratenoras, kai berniukai sportuoja paplūdimyje. Operoje yra keli chorai: jaunimo, viešbučio darbuotojų, aktorių, bažnyčios choro ir turistų grupės.
Visas operos skambesys sukurtas atsižvelgiant į Peterio Pearso balsą. Britteno muzika iš dalies yra tonali, tačiau joje taip pat naudojama dvylikos tonų muzika ir gamelanų muzika iš Tolimųjų Rytų. Kai Ašenbachas dainuoja rečitatyvą (pasakoja istoriją), jam tik akompanuoja fortepijonas. Brittenas sąmoningai naudoja ribotą muzikos garsų skaičių. Tai suteikia operai ypatingo ekspresyvumo, ypač gražioje pabaigoje.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas parašė novelę "Mirtis Venecijoje"?
A: Novelę "Mirtis Venecijoje" parašė Thomas Mannas.
K: Kas yra novelė "Mirtis Venecijoje"?
A: "Mirtis Venecijoje" - tai Benjamino Britteno opera.
K: Kuo paremta "Mirtis Venecijoje"?
A: "Mirtis Venecijoje" sukurta pagal Thomo Manno novelę "Mirtis Venecijoje" (Der Tod in Venedig).
K: Kas parašė "Mirties Venecijoje" libretą?
A.: "Mirties Venecijoje" libretą parašė Myfanwy Piper.
K: Kada pirmą kartą buvo parodyta "Mirtis Venecijoje"?
A: Pirmą kartą "Mirtis Venecijoje" buvo suvaidinta 1973 m. birželio 16 d. Snape Maltings netoli Aldeburgo, Anglijoje.
K: Kas dainavo pagrindinį Aschenbacho vaidmenį "Mirtis Venecijoje"?
A: Pagrindinę Aschenbacho partiją spektaklyje "Mirtis Venecijoje" dainavo seras Peteris Pearsas.
K: Ar "Mirtis Venecijoje" buvo paskutinė Benjamino Britteno opera?
A: Taip, "Mirtis Venecijoje" buvo paskutinė Britteno opera.
Ieškoti