Ebolos virusas yra labai pavojingas virusas, priklausantis Filoviridae šeimai, sukeliantis sunkią ligą — ebolos viruso ligą (angl. Ebola virus disease, EVD). Ligos pradžia dažnai būna staigi, su hemoraginio karščiavimo požymiais arba be jų. Terminas „hemoraginis“ reiškia, kad ligos eigoje gali pasireikšti didesnis polinkis kraujuoti — tiek išorinis, tiek vidinis. Virusas pažeidžia įvairius organus ir audinius, todėl gali sutrikti daugelio organų veikla. Iš 100 Ebolos virusu užsikrėtusių žmonių mirtingumas labai svyruoja — paprastai nuo maždaug 25 iki 90 proc., priklausomai nuo viruso rūšies ir sveikatos priežiūros galimybių.

Yra kelios Ebolos viruso rūšys; pagrindinės žmonėms pavojingos rūšys yra Zaire, Sudan, Bundibugyo ir Taï Forest. Kai kurios kitos rūšys (pvz., Reston, Bombali) arba nėra priskiriamos prie dažnai žalos žmonėms darančių, arba jų patogeniškumas žmonėms vis dar aiškinamas. Pirmieji žinomi protrūkiai buvo nustatyti 1976 m. — tuo metu virusas identifikuotas tiek netoli Ebola upės Kongo Demokratinėje Respublikoje, tiek Sudane. Ebolos atvejai dažniausiai registruojami Afrikoje (Afrikoje), tačiau pavienių atvejų buvo nustatyta ir kitose pasaulio vietose; Europoje (Europoje) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose tokių atvejų būna labai nedaug, dažniausiai susijusių su kelionėmis ar medicinine priežiūra pacientams, atvykusiems iš paveiktų regionų.

Simptomai

  • Ankstyvieji požymiai: staigus karščiavimas, silpnumas, galvos ir raumenų skausmai, gerklės skausmas.
  • Vėlesnė eiga: vėmimas, stiprus viduriavimas, odos bėrimas, inkstų ir kepenų funkcijos sutrikimai.
  • Hemoraginiai simptomai: kraujavimas iš dantenų, nosies, kartais vidinis kraujavimas — pasireiškia ne visuomet, bet gali būti sunkus.
  • Komplikacijos: šokas, daugelio organų nepakankamumas, antrinės bakterinės infekcijos.

Inkubacinis periodas paprastai yra 2–21 dienų (dažniausiai 8–10 dienų).

Kaip plinta

  • Per tiesioginį kontaktą su užsikrėtusio žmogaus krauju, išskyromis ar kitais kūno skysčiais.
  • Per užterštus daiktus ir paviršius (pvz., adatų, įrankių, patalynės sąlytis) bei per kontaktą su užsikrėtusių žmonių kūno audiniais ir organais.
  • Kontaktas su užsikrėtusiais laukiniais gyvūnais (ypač vaisėdžiais gyvatepiaučiais — tam tikrais šikšnosparniais — ir laukiniais beždžionėmis) gali perduoti virusą žmonėms.
  • Galimas seksualinis perdavimas — virusas gali išlikti seminaliniuose skysčiuose mėnesius po pasveikimo.

Svarbu pabrėžti, kad Ebola nėra įprastai perduodama oro lašeliniu būdu kaip gripas; įprastas rizikos kelias yra tiesioginis kontaktas su infekuotais biologiniais skysčiais.

Diagnostika

Diagnozei patvirtinti naudojami laboratoriniai tyrimai: molekuliniai metodai (PCR) viruso RNR nustatymui, antigenų aptikimo testai, antikūnų tyrimai ir viruso izoliacija. Dėl didelės rizikos mėginių tvarkymas reikalauja specialių biosaugos sąlygų.

Gydymas

  • Pagrindinis gydymas yra simptominis ir palaikomasis: skysčių ir elektrolitų balansavimas, deguonies tiekimas, kraujo ar kraujo produktų transfuzijos, gydymas komplikacijų (pvz., bakterinių superinfekcijų).
  • Yra specializuoti gydymo būdai: patvirtintos monoklonalinių antikūnų terapijos (pvz., kai kurie vaistai, skirti Zaire padermiui) ir eksperimentinės antivirusinės priemonės. Šios priemonės geriausiai veikia, kai pradedamos ankstyvoje ligos stadijoje.
  • Hospitalizacija ir intensyvi priežiūra žymiai pagerina išgyvenamumo galimybes.

Prevencija ir kontrolė

  • Infekcijos kontrolė sveikatos įstaigose: griežta asmeninės apsaugos priemonių (PPE) naudojimas, saugus darbo praktikos, sterilizacija ir saugus medicininių atliekų tvarkymas.
  • Izoliacija ir kontaktų stebėjimas: sergantys žmonės izoliuojami, vykdomas simptomų stebėjimas ir kontaktų sekimas, siekiant nutraukti perdavimą.
  • Saugus laidotuvės praktikos: tradiciniai laidotuvių ritualai, susiję su tiesioginiu kontaktu su kūnu, gali padidinti užsikrėtimo riziką, todėl praktikuojamos saugios procedūros.
  • Vakcinacija: yra paskiepijimo strategijų ir vakcinų (pvz., rVSV-ZEBOV), naudojamų protrūkių metu ir rizikos grupėms. Vakcina ypač naudinga prieš Zaire padermę ir taikoma „žiedine“ vakcinacija (skiepijama kontaktų grandinė).
  • Viešasis švietimas: informacijos platinimas apie rizikas, vengimą kontakto su laukiniais gyvūnais ir saugius elgesio modelius padeda mažinti užsikrėtimo riziką.

Rizikos veiksniai ir prognozė

Didžiausią riziką užsikrėsti turi sveikatos priežiūros darbuotojai be tinkamų apsaugos priemonių, šeimos nariai ir asmenys, dalyvaujantys laidotuvėse arba besiliečiantys su ligonio kūno skysčiais. Prognozė priklauso nuo viruso rūšies, paciento bendros būklės ir to, kaip greitai suteikta medicininė pagalba. Ankstyva diagnostika ir intensyvus palaikomasis gydymas mažina mirtingumą.

Trumpa istorija ir iššūkiai

Pirmieji dokumentuoti protrūkiai įvyko 1976 m.; nuo to laiko epidemijos dažniausiai kilo Vakarų ir Centrinėje Afrikoje. Didžiausias protrūkis buvo 2013–2016 m. Vakarų Afrikoje, sukėlęs dešimtis tūkstančių užsikrėtimo atvejų ir daug mirčių. Šie protrūkiai parodė, kaip svarbu turėti greitą reagavimo sistemą, laboratorinę diagnostiką, sveikatos apsaugos išteklius ir visuomenės informuotumą.

Jeigu gyvenate arba keliaujate į regionus, kuriuose fiksuojami Ebolos atvejai, svarbu sekti sveikatos priežiūros institucijų rekomendacijas, vengti kontakto su laukiniais gyvūnais ir pranešti apie bet kokius įtartinus simptomus ar galimus sąlyčius su užsikrėtusiais asmenimis.