Altruizmas: kas tai yra, istorija, teorijos ir etika

Altruizmas (arba nesavanaudiškumas) - tai rūpinimasis kitų gerove. Tikrai altruistinis veiksmas yra toks, kuris atliekamas visiškai dėl kito žmogaus, nesirūpinant savimi. Paprastai tai reiškia, kad reikia ką nors paaukoti (laiką, pastangas ar turtą), nesitikint nieko gauti mainais (įskaitant pripažinimą už dovanojimą). Daugelyje kultūrų tai laikoma dorybe, o daugumoje religijų - pagrindiniu aspektu. Tai savanaudiškumo priešingybė.

Altruizmas skiriasi nuo veiksmų, atliekamų dėl atsakomybės, lojalumo ar moralinės pareigos konkrečiam asmeniui (pvz., dievui, karaliui ar vyriausybei). Ar įmanomas "grynasis" altruizmas, mokslininkai diskutuoja jau tūkstančius metų. Viena teorija teigia, kad joks davimo, pagalbos ar pasiaukojimo veiksmas negali būti apibūdinamas kaip tikrai nesavanaudiškas, nes asmuo iš jo gaus asmeninį pasitenkinimą (t. y. pasitenkinimo jausmą, kad padarė kažką gero kitam). Ar ši teorija teisinga, priklauso nuo to, ar tokie jausmai laikytini "atlygiu" arba "nauda".

Altruizmo sąvoka jau seniai nagrinėjama filosofijoje ir etikoje. Šį terminą XIX a. pradėjo vartoti sociologas ir mokslo filosofas Ogiustas Kontas (Auguste Comtepsichologams (ypač tyrinėjantiems evoliucinę psichologiją), evoliuciniams biologams ir etologams. Kiekvienos srities mokslininkai sukūrė skirtingas altruizmo idėjas. Visi sutaria, kad altruizmas - tai rūpinimasis kitų žmonių gerove ir veiksmai, kuriais siekiama jiems padėti.

Istorinis ir mokslinis kontekstas

Altruizmo idėjos formavosi daugelį amžių. Filosofai ir religiniai mokytojai aprašė pasiaukojimo, gailestingumo ir bendruomeniškumo vertybes. XIX a. ir vėliau, kartu su evoliucijos teorijos plėtra, mokslininkai pradėjo aiškintis, kaip altruistiniai elgesio modeliai gali atsirasti biologinės atrankos mechanizmuose.

• Filosofija ir etika: nuo antikos iki šiuolaikinių moralės teorijų altruizmas nagrinėtas kaip dorybė arba moralinė pareiga.
• Evoliucija ir biologija: mokslininkai, tokie kaip W. D. Hamilton ir R. Trivers, pasiūlė modelius (pvz., giminingumo atranka ir abipusis altruizmas), paaiškinančius, kaip nesavanaudiškas elgesys gali būti palankus genų sklaidai.
• Psichologija: empatiškumo, moralinių motyvų ir socialinių normų reikšmė žmogaus pagalbos elgesiui.

Pagrindinės altruizmo teorijos

• Psichologinis egoizmas: teigia, kad žmonės iš esmės veikia savo interesais — net ir tada, kai atrodo, kad jie veikia dėl kitų, jie renkasi veiksmus, kurie suteikia vidinį pasitenkinimą.
• Empatijos–altruizmo hipotezė: (pvz., Daniel Batson) siūlo, kad empatija gali palaikyti tikrą altruizmą — pagalba kyla iš susirūpinimo kito gerove, o ne iš asmeninės naudos siekimo.
• Giminingumo atranka (kin selection): W. D. Hamilton idėja: elgesys, kuris padeda giminingiems asmenims, gali būti genetiškai naudingas, nes taip užtikrinama bendrų genų išlikimas.
• Reciprokinis altruizmas: R. Trivers — pagalba gali būti investicija: laiku kitas gali atlyginti, todėl bendradarbiavimas naudingas ilgalaikėje perspektyvoje.
• Grupinė arba daugiapakopė atranka: diskusijos apie tai, ar grupės, turinčios daug altruistinių narių, gali turėti pranašumą prieš savanaudiškas grupes.
• Kainos ir signalų teorijos: kai altruistiniai veiksmai yra brangūs, jie gali veikti kaip patikimas socialinės reputacijos signalas (pvz., dovanojimas kaip statuso ženklas).

Etiniai požiūriai

Etikoje altruizmas vertinamas skirtingai priklausomai nuo moralės teorijos:

• Utilitarizmas: skatina veiksmus, kurie didina bendrą gerovę — altruizmas čia dažnai laimingas arba moralus, jei didina laimingųjų skaičių ar sumažina kančią.
• Deontologija (pvz., Kantas): moralinės pareigos gali reikalauti pagalbos kitiems, tačiau pagal Kanto tradiciją veiksmai turi būti atliekami iš pareigos, ne siekiant rezultatų ar asmeninės naudos.
• Dorybių etika: pabrėžia altruizmą kaip dorybę — moralinį įprotį, kurį formuoja charakteris ir įprastas geranoriškas elgesys.

Empiriniai tyrimai ir psichobiologija

Tyrimai rodo, kad įtaką altruistiniam elgesiui daro daug veiksnių:

• Empatija ir emocijos: empatinis susijaudinimas skatina pagalbą, o aukos atpažinimas ir emocinis ryšys didina tikimybę padėti.
• Socialinės normos ir kultūra: bendruomenės normos, religija ir socialinės institucijos gali stiprinti arba slopinti altruizmą.
• Neuroscience: smegenų sritys, susijusios su atlygiu ir empatija, aktyvuojasi padedant kitiems; neuromediatoriai (pvz., oksitocinas) gali skatinti prosocialų elgesį.
• Socialinė psichologija: reiškiniai kaip bystander efektas (liudininkų mažesnis pagalbos tikimybė didelėje grupėje) rodo, kad kontekstas lemia elgesį.

Pavyzdžiai ir praktinė reikšmė

Altruistiniai veiksmai gali būti įvairūs: nuo kasdienių smulkmenų — padėti nepažįstamajam, aukoti labdarai, savanoriauti — iki didelių pasiaukojimų, pavyzdžiui, gelbėti gyvybes pavojingose situacijose. Organizaciniai sprendimai (pvz., viešosios politikos, švietimo programos) gali skatinti prosocialų elgesį visuomenėje.

Kritika ir ribotumai

• Altruizmas gali tapti per didelio įsikišimo priežastimi, skatinti priklausomybę arba būti piktnaudžiaujamas.
• Sudėtinga objektyviai nustatyti, ar veiksmas buvo „grynai“ nesavanaudiškas — vidinis pasitenkinimas dažnai nebūtinai reiškia, kad veiksmui negalėjo būti ir kitų motyvų.
• Etiniai konfliktai: kas bendruomenei atrodo altruistiška, gali prieštarauti individų teisių apsaugai arba ilgalaikei gerovei.

Kaip skatinti altruizmą

• Šviesti apie empatiją ir socialines pasekmes — mokyklose ir bendruomenėse ugdyti bendruomeniškumą bei gebėjimą atpažinti kitų poreikius.
• Kurti institucijas, kurios palaiko ir apdovanoja prosocialų elgesį (pvz., savanorių tinklai, socialinės iniciatyvos).
• Modeliuoti norimą elgesį — lyderiai ir viešos asmenybės gali skatinti pagalbą per pavyzdį.
• Remti mokslinius tyrimus apie elgesio skatinimo priemones (nudges, švietimas, socialinės kampanijos).

Santrauka

Altruizmas — sudėtinga ir daugiasluoksnė sąvoka, kurią nagrinėja filosofija, etika, psichologija ir evoliucinė biologija. Nors klausimas, ar egzistuoja „grynas“ altruizmas, lieka diskutuotinas, aišku, kad nesavanaudiškas elgesys turi didelę reikšmę asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui. Supratimas apie motyvus, mechanizmus ir pasekmes leidžia geriau formuoti politiką, švietimą ir socialines praktikas, siekiant skatinti tikrą ir tvarų bendruomeninį palaikymą.

Evoliucinė psichologija

Tiriant gyvūnų elgseną, altruizmas pastebimas tarp socialinių gyvūnų, kai individas savanoriškai aukojasi dėl geresnio grupės išlikimo. Yra keletas teorijų, kaip šis elgesys atsirado evoliucionuojant natūraliajai atrankai.

• Giminių atranka - tai teorija, pagal kurią gyvūnai ir žmonės yra altruistiškesni savo rūšies atstovams nei tolimesniems giminaičiams. Tai patvirtinta daugeliu tyrimų. Taip pat žr: Eusocialumas: Socialinės evoliucijos teorijos.
• Suinteresuotumas. Žmonės gali nukentėti, jei nukentės jų šeima, draugai ar sąjungininkai. Todėl pagalba savo šeimai ir draugams galiausiai gali būti naudinga sau pačiam. Tai susiję su bendradarbiavimu. Kraštutinis pasiaukojimas dėl grupės gali įvykti, jei kas nors grasina pražudyti visą grupę.
• Abipusis altruizmas. Žmogus yra labiau linkęs padėti kitam, jei yra tikimybė, kad kitas asmuo jam padės iš karto ar ilgainiui. Tai susiję su abipusiškumu. Daugelis žmonių bendradarbiauja tada ir tik tada, kai kiti bendradarbiauja mainais. Reputacija šiuo atveju gali tapti svarbi. Asmuo, turintis gerą abipusiškumo reputaciją, turi didesnę tikimybę sulaukti pagalbos net iš asmenų, su kuriais anksčiau tiesiogiai nebendravo.
• Neįgalumo principas. Altruizmo veiksmais dažnai siekiama parodyti kitiems, kokius įgūdžius turi ir kokiais ištekliais gali naudotis. Tai gali būti ženklas kitiems, kad altruistas gali būti vertingas kaip seksualinis partneris. Moterys mano, kad altruistai vyrai yra patrauklūs partneriai. Tyrimais nustatyta, kad geri medžiotojai gyvūnams sėkmingiau randa partnerių, su kuriais galėtų daugintis. Žmonėse žmonės, žinodami, kad jų poelgiai bus pastebėti, kartais net švaistūniškai aukoja pinigus, kurių, kaip žino, gavėjui nereikia, nes tai padeda jų reputacijai.

Šiomis teorijomis bandoma paaiškinti, kaip evoliucija suformavo psichologinius mechanizmus, pavyzdžiui, emocijas, skatinančias altruistinį elgesį.

Gyvūnų karalystėje bitės darbininkės rodo altruizmą, kai puola kitus gyvūnus, keliančius grėsmę aviliui. Bitė įgelia ir suleidžia nuodus. Tai padariusi bitė miršta, tačiau ji tai daro savo noru, kad apgintų avilį.

Religijoje

Dauguma pasaulio religijų, jei ne visos, skatina nesavanaudiškumą kaip labai svarbią moralinę vertybę. Tai budizmo, krikščionybės, induizmo, islamo, džainizmo, judaizmo, sikhizmo ir daugelio kitų religijų pagrindinės filosofijos nuostatos.

Budizmas moko meilės ir užuojautos visoms gyvybės formoms (ahimsa). Meilė - tai noras, kad visos būtybės būtų laimingos, o užuojauta - noras, kad visos būtybės būtų laisvos nuo kančios. Budizmas visas gyvas būtybes laiko lygiavertėmis. Skirtingai nei dauguma kitų religijų, budistai tiki, kad mūsų veiksmų pasekmės kyla ne iš bausmių, pagrįstų moraliniu vertinimu, bet iš karmos (kammos) dėsnio. Karma yra natūralus priežasties ir pasekmės dėsnis. Pagal šį dėsnį patiriame to, ką sukeliame, pasekmes: jei sukeliate kančią, tai kaip natūralią pasekmę patirsite kančią; jei sukeliate laimę, tai kaip natūralią pasekmę patirsite laimę. Dauguma karmos rūšių su gerais ar blogais rezultatais išlaiko žmogų samsaros rate; kitos išlaisvina į nirvaną.

Sufizme īthār (nesavanaudiškumo) idėja apibrėžiama kaip pirmenybės teikimas kitiems, o ne sau. Sufijams tai reiškia atsidavimą kitiems ir visišką rūpesčio savimi pamiršimą. Ji moko aukotis dėl didesnio gėrio. Islamas mano, kad īthār praktikuojantys žmonės laikosi aukščiausio dorybės laipsnio. Īthār metu dėmesys sutelkiamas į viską, kas egzistuoja, išskyrus save.

Budistų vienuoliai renka išmaldą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra altruizmas?

K: Kuo altruizmas skiriasi nuo veiksmų, atliekamų dėl atsakomybės ar pareigos?

K: Kas sukūrė terminą "altruizmas"?

K: Ką Steinbergas siūlo kaip altruizmo apibrėžimą?

K: Kas yra altruizmo priešingybė?

K: Kokiais būdais buvo tiriamas altruizmas?

Paieška pagal raidę