"Faustas" - tai penkių veiksmų didžioji opera. Muziką sukūrė Charles'is Gounod. Libretą prancūzų kalba parašė Jules'is Barbier ir Michelis Carré. Libretas sukurtas pagal Carré pjesę "Faustas ir Margarita". Carré pjesė savo ruožtu buvo paremta Johanno Wolfgango von Goethe's "Fausto" pirmąja past. Pirmą kartą opera buvo parodyta 1859 m. kovo 19 d. Paryžiaus teatre "Théâtre-Lyrique". Ji buvo gerai įvertinta. Ši opera buvo didžiausia Gounod sėkmė.

"Faustas" buvo viena populiariausių XIX a. operų. Tai buvo pirmoji opera, 1883 m. spalio mėn. parodyta Niujorko Metropoliteno operoje. Šios operos pastatymas yra brangus, nes joje vaidina daug aktorių, yra daug dekoracijų ir kostiumų. Nuo 1950 m. operos pastatymų sumažėjo. Nuorodos į operą buvo dažnos ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Pavyzdžiui, būtent ši opera atliekama 1925 m. nebyliajame filme "Operos fantomas". Nepaisant brangumo, opera vis dar atliekama. Operabase daugiausiai atliekamų operų pasaulyje sąraše ji užima 35 vietą.

Siužeto santrauka

Opera pasakoja apie garsiojo mokslininko Fausto (Faustas) dvasinę krizę, sutartį su velniu ir jo tragišką meilę paprastai merginai Margaretai (Margaritai). Pagrindiniai įvykiai apima Fausto susitikimą su Mephistophelesu, jo pažadą suteikti jaunystę ir meilę mainais į sielą, Margaritos užgrobimą į aistringą, bet tragišką santykį bei moralinį ir religinių jėgų konfliktą, kuris baigiasi Margaritos atgaila ir išganymu scenoje, kurioje sprendžiamas jos likimas.

Pagrindiniai vaidmenys ir scenos

  • Faustas – tenoras, pagrindinis veikėjas.
  • Margareta / Margarita (Marguerite) – sopranas, turi vieną iš operos emociškai stipriausių partijų.
  • Mephistopheles – baritonas arba bosas, velnio vaidmuo.
  • Valentin – Margaritos brolis, tenoro/baritono partiją atlieka pagal pastatymą.

Žinomiausios scenos dažnai minima kaip Marguerite'o "Jewel Song" (dailiosios dainos scenoje, kai ji žaidžia su papuošalais), meilės duetai, didingos chorų ir religinės temos Katedros scenoje bei epinės finalinės scenos, kuriose susilieja dramatizmas ir chorinis išlaisvinimas.

Sukūrimo ir leidimo istorija

Gounod pradėjo kurti Faustą 1850-ųjų pabaigoje ir baigė daugiau ar mažiau iki 1859 m. Libretą parengė Jules Barbier ir Michel Carré, adaptavę Carré pjesę, kuri remėsi Goethe'o knyga. Pirmoji premjera Théâtre-Lyrique teatre sulaukė palankių atsiliepimų ir greitai padarė Gounod vardą žinomu. Vėliau opera buvo adaptuojama ir stambesnėms scenoms (pvz., Paryžiaus Opéra), kur kartais būdavo pridedami baleto numeriai ir kiti sceniniai priedai, reikalingi XIX a. didžiųjų teatrų reikalavimams.

Muzikinės savybės

Gounod muzika pasižymi lyrizmu, aiškia melodika ir emocionalumu, kuris labai tiko romantinio laikotarpio estetikai. Kompozitorius naudojo pilną orkestrą, choro ir solistų kontrastus, taip pat intymias duetų ir solines scenas, kuriose skleidžiasi veikėjų vidinės būsenos. Operoje dera švelnios, grakščios meilės melodijos su dramatiškais choro ir orkestrais momentais, o reliģinės temos įgauna monumentalų atspalvį.

Sceninis paveldas ir įtaka

Faustas ilgą laiką buvo repertuaro pagrindas daugelyje Europos ir Amerikos teatrų. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ji buvo viena labiausiai rodytų operų. Dėl savo populiarumo ir paveikumo ji dažnai buvo cituojama, įtraukiama į filmus ir kitą kultūrą (pavyzdžiui, minėtas 1925 m. filmas Operos fantomas, kuriame skamba Gounod muzika). Nors pastatymų skaičius sumažėjo po 1950 m., opera vis dar lieka repertuaro dalimi ir reguliariai atliekama svarbiausiuose teatruose visame pasaulyje.

Žymūs atlikėjai ir įrašai

Per operos istoriją jos solines partijas atliko daugelis žymių vokalistų ir dirigentų. Yra keli klasikiniai įrašai tiek istoriniu, tiek šiuolaikiniu požiūriu, kurie padėjo išlaikyti Faustą klausytojų dėmesyje. Dėl plataus emocinio registro ir techninių reikalavimų šiai operai dažnai pasirenka stiprios solistų kartos ir dideli dirigentų vardai.

Praktiniai pastabos apie pastatymą

  • Šios operos pastatymas yra techniškai ir finansiškai reikalaujantis: daug personažų, choras, gausūs dekoracijų ir kostiumų poreikiai.
  • Paprastai režisieriai sprendžia, ar palikti originalius XIX a. dekoracijų elementus, ar interpretuoti kūrinį šiuolaikiškai; abi strategijos turi savo privalumų ir trūkumų.

Faustas išlieka svarbi XIX a. operos klasika: tai kūrinys, kuriame susipina literatūrinis šaltinis (Goethe), prancūzų libretai ir Gounod muzikinė originalybė, todėl opera tebėra svarbi tiek muzikologams, tiek plačiajai publikai.