Francas Sigelis (1824–1902): vokiškas karininkas ir Sąjungos generolas
Francas Sigelis (1824 m. lapkričio 18 d. – 1902 m. rugpjūčio 21 d.) – vokiečių karininkas, revoliucionierius ir imigrantas į JAV. JAV jis dirbo mokytoju, laikraštininku, politiku, Amerikos pilietiniame kare tarnavo Sąjungos generolu majoru. Dėl savo sugebėjimo verbuoti vokiškai kalbančius imigrantus į Sąjungos kariuomenę jis sulaukė prezidento Abraomo Linkolno pritarimo. Tačiau jo labai nemėgo vyriausiasis generolas Henris Hallekas (Henry Halleck), o apskritai jis buvo vertinamas kaip prastas lyderis.
Ankstyvieji metai ir revoliucija
Francas Sigelis gimė 1824 m. lapkričio 18 d. pietų Vokietijoje. Jaunystėje jis mokėsi karinėje mokykloje ir netrukus įsitraukė į politinius įvykius, susijusius su 1848 metų revoliucijomis Vokietijoje. Dėl savo dalyvavimo revoliucinėje veikloje ir pralaimėjusios kovos už demokratines reformas daug laisvės siekiančių vokiečių pasirinkdavo emigraciją – taip ir Sigelis vėliau išvyko į Jungtines Valstijas.
Gyvenimas JAV iki karo
Amerikoje Sigelis pradėjo naują gyvenimą kaip mokytojas ir laikraštininkas, aktyviai dalyvavo vokiečių imigrantų bendruomenių gyvenime bei politikoje. Jo žinios, kalbos įgūdžiai ir paveldėtas autoritetas tarp vokiškai kalbančių atvėrė kelią tiek visuomeninei veiklai, tiek vėlesniam kariniam įsitraukimui.
Karinė veikla Pilietiniame kare
Kai prasidėjo Amerikos pilietinis karas, Sigelis stojo į Sąjungos pajėgas ir greitai tapo svarbia figūra verbuojant vokiškai kalbančius imigrantus. Jis buvo žinomas kaip sugebantis pritraukti savo tautiečius į uniformą – tai prisidėjo prie jo politinio palaikymo iš prezidento Abraomo Linkolno pusės. Tarnavimo metu Sigelis vadovavo įvairioms operacijoms Vakarų Virdžinijoje ir Shenandoah slėnyje bei dalyvavo platesnėse kariuomenės permainose.
Nors Sigelis turėjo karinių pasiekimų ir buvo populiarus tarp vokiečių imigrantų, karinėje bendruomenėje ir vadovybėje jam dažnai buvo priskiriama nepakankama taktika ir nuoseklus pralaimėjimų serijos vertinimas. Jis turėjo įtampų su aukštesniais kariniais vadovais, įskaitant generolą Henrį Hallecką, kurių nepatikimumas ir kritika silpnino jo karjeros perspektyvas.
Pokario gyvenimas ir paveldas
Po karo Sigelis grįžo į civilinį gyvenimą, vėl dirbo spaudoje ir dalyvavo politiniame gyvenime bei bendruomenės veikloje. Jis išliko matoma figūra tarp vokiečių kilmės amerikiečių ir paliko ryškų pėdsaką kaip simbolis to, kaip imigrantai prisidėjo prie Sąjungos pastangų karo metais.
Francas Sigelis mirė 1902 m. rugpjūčio 21 d. Palikimas istorijoje yra dviprasmiškas: vieni jį prisimena kaip svarbų imigrantų lyderį ir žmones į karines pajėgas pritraukusį organizatorių, kiti — kaip karininką, kurio rezultatai ir vadovavimo stilius buvo kritikuojami. Vis dėlto jo vaidmuo kaip tilto tarp vokiečių bendruomenės ir Sąjungos karo pastangų yra aiškus ir dažnai pabrėžiamas istorijos darbuose.
Kodėl jis svarbus
- Imigracijos ir mobilizacijos: Sigelis padėjo mobilizuoti vokiškai kalbančius imigrantus Sąjungos pusėje.
- Politinė reikšmė: jo populiarumas tarp vokiečių skatino politinį palaikymą Lincolnui ir Sąjungai.
- Istorinė atmintis: jo asmenybė reprezentuoja XIX a. Europos revoliucijų veteranų įtaką JAV istorijai.
Ankstyvasis gyvenimas
Sigelis gimė Sinsheime, Badene (Vokietija). Mokėsi Bruchsalio gimnazijoje. 1843 m. baigė Karlsrūjės karo akademiją ir buvo paskirtas leitenantu į Badeno kariuomenę. 1848 m. dalyvavo 1848 m. revoliucijose Vokietijos žemėse. Revoliucijai nepavykus, jis pabėgo ir galiausiai emigravo į Niujorką. Ten dirbo įvairius darbus. Tarp jų - mokytoju, muzikantu, matininku ir cigarų parduotuvės savininku. 1854 m. Sigelis vedė Elsie Dulon. Kartu jie susilaukė penkių vaikų. 1857 m. jis persikėlė į Sent Luisą, Misūrio valstijoje, kur buvo vienas iš mėnesinio žurnalo įkūrėjų. Jis buvo Vokiečių instituto kuratorius ir įstojo į Respublikonų partiją. Jis pritraukė vokiečių imigrantus į Respublikonų partiją dėl jų stiprių antivergovinių nuotaikų.
Pilietinis karas
Prasidėjus pilietiniam karui, Sigelis savanoriškai stojo į pagalbą Abraomui Linkolnui ir Sąjungai. Kadangi turėjo karinės patirties, jam buvo pavesta vadovauti Trečiajam Misūrio pėstininkų pulkui. Jis užverbavo daug vokiečių kilmės amerikiečių Sąjungos reikalui šūkiu: "I goes to fight mit Sigel". Jo, kaip pulkininko, laipsnio suteikimo data - 1861 m. gegužės 4 d. Kadangi jis buvo pagrindinė figūra verbuojant imigrantus į Sąjungos kariuomenę, prezidentas Linkolnas po dviejų savaičių jam suteikė brigados generolo laipsnį.
Tuo tarpu jis buvo priskirtas prie brigados generolo Natanielio Liono vadovaujamos Sąjungos Vakarų armijos. Sigelis ir jo kariai padėjo numalšinti riaušes Sent Luiso apylinkėse. Incidentas buvo žinomas kaip Kamp Džeksono afera. Vilsono upelio mūšyje jis vadovavo flankavimo manevrui - nustebino ir puolė konfederatų pajėgas iš užnugario, o Lijonas puolė jas iš priekio. 1862 m. kovo 8 d. Pea Ridžo mūšyje Sigelis vadovavo dviem divizijoms (karinėms), kurios laimėjo prieš generolą majorą Earlą Van Dorną (CSA).
Po Pea Ridžo mūšio Sigelis buvo pakeltas į generolus majorus. Jis tarnavo divizijos vadu Šenandoa slėnyje ir nesėkmingai kovojo su generolu majoru Thomasu J. "Stonewallu" Jacksonu. Jis vadovavo Sąjungos korpusui antrajame Bull Run mūšyje. čia buvo sužeistas į ranką.
1863 m. pradžioje Sigelis kreipėsi į Karo departamentą, prašydamas daugiau karių. Tačiau jo prašymai buvo atmesti. 1864 m. pradžioje jam buvo pavesta vadovauti Vakarų Virdžinijos armijai. 1864 m. jo armija pralaimėjo Naujojo Marketo mūšyje. Dėl šio pralaimėjimo ir nesugebėjimo užkirsti kelią Konfederacijos puolimams Šiaurės Virdžinijoje jis buvo atšauktas iš vado pareigų. Nors jis liko kariuomenėje iki 1865 m. gegužės mėnesio, kito vado jam nebuvo suteikta.
Riverside Drive, Niujorkas
Karjera po pilietinio karo
1865 m. gegužės 4 d. Sigelis atsistatydino iš pareigų. Jis trumpai dirbo "Baltimore Wecker" redaktoriumi. Vėliau dirbo laikraščio redaktoriumi Niujorke. Ten jis ėjo įvairias politines pareigas - ir kaip demokratas, ir kaip respublikonas. 1869 m. respublikonų sąraše dalyvavo Niujorko valstijos sekretoriaus rinkimuose. Jis pralaimėjo dabartiniam demokratui Homerui Augustui Nelsonui. 1871 m. gegužę tapo vidaus pajamų rinkėju, o 1871 m. spalį - miesto registratoriumi. 1887 m. prezidentas Groveris Klivlandas paskyrė jį Niujorko miesto pensijų agentu. Jis taip pat skaitė paskaitas, dirbo reklamos srityje ir kelerius metus leido vokiečių ir amerikiečių žurnalą "New York Monthly".
Francas Sigelis mirė 1902 m. Niujorke ir yra palaidotas Woodlawn kapinėse Bronkse, Niujorke.
Portretas iš "Appleton's Cyclopedia
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Franzas Sigelis?
A: Franzas Sigelis buvo vokiečių karininkas, revoliucionierius ir imigrantas į Jungtines Amerikos Valstijas, kuris Amerikos pilietiniame kare tarnavo Sąjungos generolu majoru.
K: Kokia buvo Franzo Zigelio profesija JAV, be to, kad jis buvo karininkas?
A: Franzas Sigelis buvo ne tik karininkas, bet ir mokytojas, laikraštininkas ir politikas.
K: Kodėl prezidentas Abraomas Linkolnas pritarė Francui Sigeliui?
A: Prezidentas Abraomas Linkolnas pritarė Francui Sigeliui, nes jis sugebėjo verbuoti vokiškai kalbančius imigrantus į Sąjungos kariuomenę.
K: Kas labai nemėgo Franzo Zigelio?
A: Vyriausiasis generolas Henris Hallekas labai nemėgo Franzo Zigelio.
K: Ką Henris Halleckas manė apie Franzą Sigelį kaip apie vadovą?
A: Henris Halleckas apskritai įvertino Franzą Sigelį kaip prastą vadovą.
K: Kada gimė ir kada mirė Francas Sigelis?
A: Franzas Sigelis gimė 1824 m. lapkričio 18 d., o mirė 1902 m. rugpjūčio 21 d.
K: Koks buvo Franzo Zigelio palikimas Jungtinėse Amerikos Valstijose?
A: Francas Sigelis Jungtinėse Valstijose liko kaip karininkas, mokytojas, laikraštininkas ir politikas, kuris Amerikos pilietinio karo metu į Sąjungos kariuomenę verbavo vokiškai kalbančius imigrantus. Prezidentas Abraomas Linkolnas jam pritarė, tačiau jis nepatiko vyriausiajam generolui Henriui Halleckui, kuris jį apskritai įvertino kaip prastą lyderį.
