Šafranas: kilmė, auginimas ir 4000 metų istorija

Dar 1500-1600 m. pr. m. e. minojiečiai savo rūmuose turėjo šafrano paveikslų, rodančių, kaip jis gali būti naudojamas kaip vaistas. Vėliau graikų legendose pasakojama apie jūrų keliones į Kilikiją, kur nuotykių ieškotojai tikėjosi rasti vertingiausio pasaulyje šafrano. Kitoje legendoje pasakojama, kaip kažkas, vardu Krokusas, buvo užburtas ir virto originaliu šafrano krokusu. Senovės Viduržemio jūros regiono gyventojai, įskaitant Egipto parfumerius, Gazos gydytojus, Rodo miestiečius ir graikų heterų kurtizanes, naudojo šafraną kvepaluose, tepaluose, puodynėse, blakstienų tušuose, dieviškose aukose ir gydymui.

Vėlyvajame helenistiniame Egipte Kleopatra voniose naudojo šafraną, kad gerai jaustųsi. Egipto gydytojai šafraną naudojo įvairiems virškinamojo trakto negalavimams gydyti. Šafranas taip pat buvo naudojamas kaip audinių dažiklis tokiuose Levanto miestuose kaip Sidonas ir Tyras. Aulas Kornelijus Celsas šafraną skyrė vaistams nuo žaizdų, kosulio, kolikų, žvynelinės ir žvynelinės bei mithridatium. Romėnai taip pamėgo šafraną, kad romėnų kolonistai, apsigyvenę pietų Galijoje, pasiėmė šafraną su savimi, kur jis buvo plačiai auginamas iki pat Romos žlugimo. Konkuruojančios teorijos teigia, kad šafranas į Prancūziją grįžo tik su VIII a. po Kr. maurais arba su Avinjono popiežiais XIV a. po Kr.

Iš šafrano pagaminti dažai buvo naudojami piešti prieš 50 000 metų. Jų rasta šalyje, kuri šiandien vadinama Iraku. Vėliau žmonės, vadinami šumerais, laukiniais augančiais šafranais vadinamus šafranus naudojo vaistams ir stebuklingiems eliksyrams gaminti. Iki II tūkstantmečio pr. m. e. prekybininkai šafraną gabeno dideliais atstumais. Senovės persai iki X a. pr. m. e. Derbenoje, Isfahane ir Chorasane augino savo rūšies šafraną (Crocus sativus "Hausknechtii"). Kartais šafrano siūlai būdavo įaudžiami į tekstilės gaminius. Jie buvo aukojami dievams ir naudojami dažikliuose, kvepaluose, vaistuose ir kūno prausikliuose. Šafrano siūlai taip pat buvo barstomi ant lovų ir įmaišomi į karštą arbatą kaip priemonė nuo liūdnų jausmų. Kiti žmonės bijojo, kad persai šafraną naudos kaip narkotiką ir afrodiziaką. Per savo žygius Azijoje Aleksandras Didysis naudojo persišką šafraną į arbatą, ryžius ir vonias, kad padėtų išsigydyti mūšio žaizdas. Aleksandro kariai kopijavo savo vado veiksmus ir įprotį maudytis šafrano voniose parsivežė į Graikiją.

Niekas nežino, kaip šafranas pateko į Pietų Aziją. Tradiciniai kašmyrų ir kinų pasakojimai nurodo, kad jis atkeliavo prieš 900-2500 metų. Tuo tarpu istorikai, tyrinėjantys senovės persų įrašus, teigia, kad šafranas atsirado kažkada prieš 500 m. pr. m. e., o tai siejama arba su persų persodintais šafrano stiebeliais naujiems sodams ir parkams apsodinti, arba su persų invazija ir kolonizacija Kašmyre. Tuomet finikiečiai pardavinėjo Kašmyro šafraną kaip dažiklį ir priemonę nuo melancholijos. Nuo tada šafranas maistui ir dažams buvo pradėtas naudoti visoje Pietų Azijoje. Pavyzdžiui, budistų vienuoliai Indijoje po Budos Siddhartos Gautamos mirties apsirengė šafrano spalvos drabužius. Tačiau drabužiai buvo dažomi ne brangiu šafranu, o pigesniu dažikliu - ciberžole arba šakočiu.

Kai kurie istorikai mano, kad šafranas į Kiniją pirmą kartą pateko kartu su mongolų užkariautojais iš Persijos. Kita vertus, šafranas minimas senovės kinų medicinos tekstuose, įskaitant keturiasdešimties tomų Shennong Bencaojing (神農本草經 - "Didžioji Shennong vaistažolė", dar vadinama Pen Ts'ao arba Pun Tsao) farmakopėją, sudarytą 200-300 m. prieš Kristų. Tradiciškai priskiriamas legendiniam Yan ("Ugnies") imperatoriui (炎帝) Shennongui, jame aprašyti 252 fitocheminiais preparatais pagrįsti gydymo būdai įvairiems sutrikimams gydyti. Vis dėlto maždaug III mūsų eros amžiuje kinai apie šafraną kalbėjo kaip apie Kašmyro kilmės augalą. Pavyzdžiui, kinų medicinos ekspertas Wan Zhen pranešė, kad "šafrano buveinė yra Kašmyre, kur žmonės jį augina daugiausia tam, kad aukotų Budai". Wanas taip pat svarstė, kaip šafranas buvo naudojamas jo laikais: "Šafrano žiedas nuvysta po kelių dienų ir tada gaunamas šafranas. Jis vertinamas dėl vienodos geltonos spalvos. Juo galima aromatizuoti vyną."

Žlugus Romos imperijai, Europoje šafrano auginimas smarkiai sumažėjo. Šafranas vėl pradėtas auginti, kai islamo civilizacija "Al-Andalus" išplito Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. XIV a. per Juodąją mirtį labai išaugo šafrano pagrindu pagamintų vaistų paklausa, todėl daug šafrano teko importuoti Venecijos ir Genujos laivais iš pietinių ir Viduržemio jūros kraštų, pavyzdžiui, Rodo. Kilmingiesiems pavogus vieną tokią siuntą, prasidėjo keturiolika savaičių trukęs "Šafrano karas". Konfliktas ir dėl jo kilusi baimė dėl plintančio šafrano piratavimo paskatino didelį šafrano auginimą Bazelyje, kuris klestėjo. Auginimas ir prekyba išplito Niurnberge, kur dėl epideminio šafrano klastojimo lygio buvo priimtas Safranschou kodeksas, pagal kurį šafrano klastotojai buvo baudžiami, įkalinami ir baudžiami mirties bausme. Netrukus šafranas paplito visoje Anglijoje, ypač Norfolke ir Suffolke. Esekso miestas Saffron Walden, pavadintas pagal naująją ypatingą kultūrą, tapo pagrindiniu šafrano auginimo ir prekybos centru Anglijoje. Tačiau dėl egzotiškesnių prieskonių, tokių kaip šokoladas, kava, arbata ir vanilė, antplūdžio iš naujai atrastų Rytų ir užjūrio šalių šafrano auginimas ir naudojimas Europoje sumažėjo. Tik pietų Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje šafranų auginimas išliko reikšmingas.

Europiečiai šafraną į Ameriką atvežė, kai imigravę Švenkfelerių bažnyčios nariai išvyko iš Europos su lagaminais, kuriuose buvo šafrano stiebų; iš tiesų daugelis Švenkfelerių Europoje plačiai augino šafraną. Iki 1730 m. Pensilvanijos olandai augino šafraną visoje rytinėje Pensilvanijos dalyje. Ispanijos kolonijos Karibų jūros regione pirko daug šio naujo amerikietiško šafrano, o dėl didelės paklausos šafrano kaina Filadelfijos prekių biržoje prilygo aukso kainai. Vėliau prekyba su Karibų jūros regionais žlugo po 1812 m. karo, kai buvo sunaikinta daug šafraną gabenusių prekybinių laivų. Tačiau Pensilvanijos olandai ir toliau augino mažesnius šafrano kiekius vietinei prekybai ir naudojo juos pyragams, makaronams ir vištienos ar upėtakių patiekalams gaminti. Amerikoje šafranas iki šių laikų daugiausia auginamas Lankasterio apygardoje, Pensilvanijos valstijoje.