Psitakozauras buvo nedidelis ceratopsinis dinozauras, gyvenęs apatinės kreidos laikotarpio Azijoje maždaug prieš 130–100 mln. metų. Tai vienas geriausiai ištirtų ankstyvųjų ceratopsinių – baziškesnis už vėlesnes savo giminaites: psitakozaurai gyveno dvikojė būsenoje, neturėjo didelių ragų ar išsivysčiusios keteros ant galvos, o ryškiausias jų bruožas buvo kietas, parėmantis viršutinį žandikaulį snapas, primenantis papūgos snapą.
Rūšys ir išplitimas
Ši gentis yra viena turtingiausių iš žinomų dinozaurų gentių, tačiau tarp paleontologų tebėra diskusijų dėl atskirų rūšių validumo. Aprašyta maždaug devynios–vienuolika rūšių, pavadinimai suteikti pagal fosilijas, rastas įvairiuose Kinijos, Mongolijos ir Rusijos regionuose; yra ir duomenų, kad viena rūšis gali kilti iš Tailando. Daug pavienių rastų skeletų ir griaučių leisdavo tirti genties įvairovę ir elgseną.
Morfologija ir dydis
Visos psitakozaurų rūšys buvo palyginti smulkūs žolėdžiai – dažnai apibūdinami kaip gazelės dydžio gyvūnai. Tipinis individas siekė apie 1–2 m ilgio ir sverė kelias dešimtis kilogramų. Jie buvo ištvermingi bėgikai: ilgos galinės galūnės ir santykinai trumpesnės priekios padėjo palaikyti dvikojį ėjimą ir greitą judėjimą.
Skull structure: stiprus viršutinio žandikaulio snapas leido graužti ir nupjauti augalus, o už snapo esantys dantys apdorodavo maistą. Nors psitakozaurai neturėjo sudėtingų dantų baterijų kaip vėlesni ceratopsidai, jų dantų išdėstymas ir forma buvo pritaikyti žolėdystei.
Specialios struktūros
Bent vienai rūšiai rasta neįprastų ilgų, šeriuotų arba plunksniškų struktūrų ant uodegos ir apatinės nugaros dalies, kurios primena kuokštus ar „antklodę“. Tokios struktūros tikėtina galėjo atlikti parodomąją funkciją (signalizavimą, savigyną ar poravimosi ritualus), galbūt ir termoreguliacinę rolę; jų forma ir paskirtis tebėra aktyvių tyrimų objektas.
Gyvenimo būdas ir ekologija
Psitakozaurai buvo dieniniai žolėdžiai, gyvenę įvairiuose buveinių tipuose – nuo upių slėnių ir lygumų iki miškingų teritorijų ir deltų. Fosilijų gausa leidžia manyti, kad kai kurios rūšys gyveno grupėmis arba bandose; surasti liekanų agregatai ir skirtingo amžiaus individų radiniai rodo galimą socialinį elgesį bei šeimynines struktūras.
Kaip ankstyvieji ceratopsiai, psitakozaurai išvystė tam tikras adaptacijas, bet taip pat išlaikė bruožų, bendrų su vėlesnėmis formomis, tokiais kaip Protoceratopsas ar stambesnės ceratopsidų linijos, į kurią vėliau įeina ir „dramblio dydžio“ Triceratopsas. Dėl gausių radinių ir išsaugotų jaunų individų Psitakozauras tapo modeline rūšimi ontogenezės (augo ir vystymosi) bei elgsenos tyrimams.
Mokslinė reikšmė
Dėl plačios rūšių įvairovės, įvairių išsaugojimo sąlygų ir gausių radinių psitakozaurai suteikia vertingų duomenų apie ankstyvųjų ceratopsinių evoliuciją, morfogenezę ir paleoekologiją. Ateities radiniai ir analizės leis geriau suprasti rūšių tarpusavio santykius, anksčiau nepastebėtas anatomines smulkmenas ir galimus lyčių skirtumus ar elgsenos variacijas.