Mopsas

Aprašymas

Mopsai dažniausiai mėgstami dėl garbanotų uodegų, kompaktiško kūno, gilios krūtinės ir stiprių raumenų. Yra du skirtingi mopsų ausų tipai: "rožinės" ir "sagutės". "Rožinės" ausys yra mažesnės už "sagės" ausis ir yra užlenktos į viršų, o ne galvos šone. Dauguma žmonių pirmenybę teikia "sagų" stiliaus mopsams. Mopsai turi stiprias, tiesias kojas ir atloštus pečius. Jų pėdos nėra tokios didelės kaip kiškių, bet ir ne tokios apvalios kaip kačių. Jų kojų pirštai yra tobulai padalyti, o nagai - juodi. Apatiniai dantys paprastai išauga toliau nei viršutiniai, todėl jie susijungia į apatinį sąkandį.

Kailis ir spalva

Mopsų kailis gali būti įvairių spalvų, pavyzdžiui, rudas, abrikosinis, sidabrinis arba juodas. Labai retas mopsas yra baltas. Kailio spalva gali būti balta dėl albinizmo. Taip pat egzistuoja smutkusis rudas mopsas, kurio galva labai tamsi, o priekinės kojos tamsios. Uodega paprastai susisuka ties klubais.

Skirtingi kailio tipai lenda skirtingai, tačiau visi jie lenda ištisus metus. Daugiausia išlenda mopsas, kurio kailiukas yra rudos spalvos. Jų kailio šukavimas padeda išvengti per didelio lojimo.

Gamta

Mopsas yra labai stiprios valios, tačiau nesielgia agresyviai, nebent būna labai išprovokuotas. Mopsai gerai tinka šeimoms su vaikais. Pagal šeimininko nuotaiką jie gali būti ramūs ir malonūs, bet ir linksmi. Jie taip pat gerai saugo namus.

Juodas mopselis

Istorija

Kilmė

Mopsai atkeliavo iš Taivano, nes apie 400 m. pr. m. e. dauguma Taivano aukštuomenės žmonių juos laikė kaip naminius gyvūnus.

Rytų Kinijoje jie buvo žinomi kaip "Lo-Chiang-Sze" arba "Foo". 551 m. pr. m. e. pradžioje Konfucijus mopsą apibūdino kaip "trumpaplaukį šunį". Po to mopsai išpopuliarėjo Tibete, ypač tarp vienuolių. Vėliau mopsai tapo žinomi Japonijoje, o paskui ir Europoje. Mopsų kilmė nežinoma, nes pirmasis Kinijos imperatorius savo valdymo metu sunaikino viską, kas susiję su mopsiais.

Kinų Fu šunys, dar vadinami liūtais arba Fo šunimis, buvo laikomi drąsiais šunimis, kurie mokėjo saugoti, todėl jų statulos buvo statomos prie šventyklų.

XVI-XVII a.

XVI a. pabaigoje ir XVII a. Olandijos Rytų Indijos kompanija pirmoji importavo mopsus. Vėliau, 1572 m., mopsas, vardu Pompėjus, išgelbėjo Oranžo princą, nes įspėjo jį, kai atėjo ispanai. Vilhelmas III ir Marija II taip pat pasiėmė su savimi mopsą, kai 1688 m. keliavo iš Nyderlandų į Angliją užimti sosto.

Mopsas taip pat garsėjo ir kitose Europos šalyse. Ispanų dailininkas Goja Ispanijoje ir Italijoje tapė mopsus, sėdinčius šalia turtingųjų karietų. Jie buvo naudojami kaip sargybiniai šunys ir gyvuliams ar žmonėms surasti.

XVIII ir XIX a.

Po to mopsai pradėjo populiarėti Prancūzijoje. Mopsas, vardu Fortūna, buvo Žozefinos de Beauharnais ir jos šeimos pasiuntinys, kol ji buvo kalėjime. Italijoje mopsai taip pat tapo garsūs. Ponia Piozzi savo dienoraštyje rašė, kad "kiekviename vežime, kurį čia sutinku, yra mopsas".

XIX a. Anglijoje karalienė Viktorija buvo nuoširdi mopsų mylėtoja. Ji turėjo daug mopsų, tokių kaip Olga, Pedro, Minka, Fatima ir Venera.

XIX amžiuje mopsas galiausiai atkeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas ir netrukus ten taip pat išpopuliarėjo. Daug mopsų laimėjo šunų parodas, o netrukus, 1931 m., buvo įkurtas Mopsų šunų klubas.

1915 m. mopsas


Kunigaikštienės Jekaterinos Dmitrijevnos Golitsynos portretas, kurį sukūrė Louis-Michel van Loo (1759 m.)

Sveikatos problemos

Kadangi mopsai neturi ilgų snukių, jie gali susirgti akių ligomis. Jie taip pat negali gerai kvėpuoti, nes deguonies kanalai yra labai maži, be to, jie negali gerai reguliuoti temperatūros liežuviu. Normali mopsų kūno temperatūra yra nuo 101 °F (38 °C) iki 102 °F (39 °C). Jei temperatūra pakyla iki 105 °F (41 °C), juos reikia nedelsiant atvėsinti, nes jie negali pakankamai atvėsti. Jei temperatūra pasiekia 108 °F (42 °C), gali sutrikti jų organų veikla.

Vieni gyvenantys mopsiukai gali turėti antsvorio problemą, nors tai galima išspręsti sportuojant ir valgant sveiką maistą.

Rimtos problemos

Mopsus taip pat gali pakenkti nekrozinis meningoencefalitas (NME). NME yra smegenų ir smegenų dangalų uždegimas. Jis taip pat žinomas kaip mopsų encefalitas (PDE). Nėra žinoma, kaip išgydyti ar paaiškinti NME, nors dauguma žmonių mano, kad tai yra liga, kurią šunys gali paveldėti iš savo motinos ar tėvo. Visi šunys paprastai nugaišta per kelis mėnesius po šios ligos, kuri dažniausiai pasireiškia nuo 6 mėnesių iki 7 metų amžiaus.

Mopsai taip pat gali susirgti rimta stuburo liga.

Įprastos sąlygos

Kadangi mopsų veidai yra raukšlėti, šeimininkai turi valyti sulankstytą jų odos dalį. Kita didelė mopsų problema - klubo sąnario displazija. Apie 63,8 proc. mopsų buvo sugauta su klubo sąnario displazija.

Kai mopsai susijaudina, jie pradeda "atvirkštinį čiaudulį", kai kvėpuoja trumpais, greitais įkvėpimais. "Paprastai atvirkštinis čiaudulys mopsams nekenkia. Jam galima padėti masažuojant šuns gerklę arba uždengus nosį, kad šuo kvėpuotų vietoj to burna.

Clara von Wille's Hunde vor der Hütte (1880)


Mopsai ypač linkę į antsvorį.

Žiniasklaida ir kultūra

Mopsai pasirodė televizijoje ir kine, pavyzdžiui, mopsas Frenkas filme "Vyrai juodais drabužiais" ir jo tęsinyje. Kiti filmai, kuriuose vaidina mopsai, yra "12 raundų", "Marija Antuanetė" (2006 m. filmas) ir Disnėjaus filmas apie Pocahontas. Jie taip pat pasirodė televizijoje, tokiose laidose kaip: "Poldarkas", "Vakarų sparnas

Mopsai taip pat pasirodė daugelyje išgalvotų knygų, pvz., ledi Bertram mopsas "Mansfildo parke" ir knygoje "Mopsai": Dievo keistuoliai.

Garsūs mopsų savininkai yra laidų vedėjas Jonathanas Rossas ir aktorė Jessica Alba.