Sociobiologija - tai mokslinių tyrimų sritis, grindžiama prielaida, kad socialinis elgesys yra evoliucijos rezultatas. Taip bandoma paaiškinti ir ištirti socialinį elgesį.

Sociobiologija yra etologijos ir sociologijos šaka, kuri remiasi antropologijos, evoliucijos, zoologijos, archeologijos, populiacijų genetikos ir kitų disciplinų žiniomis. Sociobiologija, tirianti žmonių visuomenes, yra susijusi su darvinistine antropologija, etologija ir evoliucine psichologija.

Etologija tiria kolektyvinę gyvūnų elgseną, pavyzdžiui, poravimosi modelius, teritorines kovas, medžioklę ir socialinių vabzdžių avilio visuomenę. Ji įrodinėja, kad atrankos spaudimas lėmė naudingo socialinio elgesio genetinę evoliuciją. Kitaip tariant, tipiškas elgesio modelis yra paveldimas, nes jis, palyginti su kitais elgesio modeliais, padidino individų bendrąjį tinkamumą. Tai pagrindinė biologijos kryptis. Jos išplėtimas į žmonių socialinį elgesį etologams yra visiškai normalus, tačiau kitiems jis gali būti prieštaringas.

Nors terminas "sociobiologija" pradėtas vartoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, ši sąvoka buvo pripažinta tik 1975 m., kai buvo išleista E. O. Wilsono knyga "Sociobiologija".

Sociobiologija grindžiama dviem pagrindinėmis prielaidomis:

  • Tam tikri elgesio bruožai yra paveldimi,
  • Žmonės yra gyvūnai
    • Todėl jų elgesį pakeitė natūralioji atranka
    • Todėl žmogaus elgesio šaknys yra paveldimos, o mūsų galimybės jį pakeisti socialinėmis priemonėmis yra ribotos. Žmonės nėra tušti lapai.

Būtent šis paskutinis punktas kelia daugiausiai diskusijų.

Kaip sociobiologija aiškina altruizmą ir socialinį bendradarbiavimą? Vienas pagrindinių paaiškinimų yra įtrauktinės (inclusive) tinkamumo idėja: elgesys, kuris mažina individo asmeninį reprodukcinį sėkmę, gali būti palankus, jei jis padidina giminaičių, turinčių bendrų genų, išgyvenimą ir dauginimąsi. Tai apibendrina Hamiltono taisyklė (Hamilton’s rule), kuri sako, kad altruistinė savybė gali plisti, jei nauda (b) gavėjui, padauginta iš giminystės koeficiento (r), viršija kainą (c) donorui (b × r > c).

Kitas svarbus mechanizmas yra reciprocinis altruizmas — ilgalaikėje sąveikoje individai gali bendradarbiauti, nes ateityje gali atgauti naudą. Taip pat socioelgesio evolucijoje svarbios strategijos, kurios priklauso nuo socialinės struktūros, demografijos ir ekologinių sąlygų.

  • Paprastinės teorijos ir sąvokos:
    • Įtrauktinis tinkamumas (inclusive fitness)
    • Rinkių (natural selection) vaidmuo tiek individų, tiek genų lygmeniu
    • Grupinė atranka ir daugiapakopis (multilevel) atrankos modeliai
    • Gene–culture coevolution (genų ir kultūros bendradarbiavimas ir sąveika)
    • Proksiminės (čia ir dabar paaiškinimai, pvz., hormonai, nervų mechanizmai) ir ultimatinės (kodėl per evoliuciją susiformavo) priežastys

Metodai ir įrodymai: Sociobiologai naudoja įvairius tyrimo metodus: palyginamuosius stebėjimus tarp rūšių, eksperimentus, elgsenos modeliavimą ir matematinius skaičiavimus, genetinius tyrimus bei antropologinius duomenis apie žmogaus visuomenes. Socialinių vabzdžių, paukščių, žinduolių ir žmogaus elgesio palyginimai parodė pačių įvairiausių adaptacijų, kurios gerai dera su evoliucinėmis prognozėmis, tačiau kiekvienas atvejis turi būti vertinamas pagal kontekstą.

Kontroversijos ir kritika: Sociobiologija sulaukė stiprios kritikos, ypač kai buvo taikoma žmogaus elgesiui. Kritikai teigė, kad sociobiologija gali būti redukcionistinė (sumažinti sudėtingą elgesį iki genų interesų), deterministinė (nepakankamai įvertinti kultūros ir socialinių mokymų vaidmenį) arba gali pateisinti socialines nelygybes. Skaitytojai dažnai minėjo ir etines rizikas — teorijos neteisingas interpretavimas gali būti panaudotas politikos ar ideologijų palaikymui.

Atkreiptina dėmesio, kad dauguma šių argumentų susiję ne tiek su pačia evoliucine mechanika, kiek su netiksliu jos taikymu žmonių socialiniuose ir politiniuose kontekstuose. Šiuolaikinė mokslinė praktika stengiasi būti atsargesnė: tyrėjai skiria aiškiai mokslinius paaiškinimus (kodėl elgesys atsirado evoliuciškai) nuo etinių ar politinių pasekmių (ką reikėtų daryti šiandien).

Šiuolaikinė perspektyva: Per pastaruosius dešimtmečius sociobiologija integravosi su kitomis sritimis — atsirado labiau sudėtingi modeliai, atmesti paprasti deterministiniai teiginiai ir pripažinta, kad genai bendradarbiauja su kultūra. Daug dėmesio skiriama daugiapakopiam požiūriui (genų, individo ir grupės lygmenys) bei tam, kaip socialinės institucijos, mokymasis ir technologijos keičia evoliucines trajektorijas.

Praktiniai pavyzdžiai žmogaus elgesyje: sociobiologiniai aiškinimai gali padėti suprasti tokius reiškinius kaip tėvų investicija, partnerių pasirinkimas, altruizmas artimiesiems, konfliktai tarp lyties interesų ir tam tikros ritualinės ar simbolinės elgsenos formos. Tačiau kiekvieną konkretų žmogaus elgesio atvejį būtina tyrinėti daugiasluoksniškai — biologinės, socialinės ir kultūrinės priežastys dažnai sąveikauja.

Išvados: Sociobiologija suteikia galingą rėmą nagrinėti, kaip natūralioji atranka ir kiti evoliuciniai mechanizmai formavo socialinį elgesį. Ji nėra vienintelis paaiškinimo būdas ir neturėtų būti naudojama kaip vienintelė priemonė interpretuoti sudėtingus žmogaus socialinius reiškinius. Geriausi rezultatai gaunami, kai evoliucinės hipotezės derinamos su empiriniais duomenimis, kultūrinės analizės įžvalgomis ir griežtais metodais.