Sociobiologija

Sociobiologija - tai mokslinių tyrimų sritis, grindžiama prielaida, kad socialinis elgesys yra evoliucijos rezultatas. Taip bandoma paaiškinti ir ištirti socialinį elgesį.

Sociobiologija yra etologijos ir sociologijos šaka, kuri remiasi antropologijos, evoliucijos, zoologijos, archeologijos, populiacijų genetikos ir kitų disciplinų žiniomis. Sociobiologija, tirianti žmonių visuomenes, yra susijusi su darvinistine antropologija, etologija ir evoliucine psichologija.

Etologija tiria kolektyvinę gyvūnų elgseną, pavyzdžiui, poravimosi modelius, teritorines kovas, medžioklę ir socialinių vabzdžių avilio visuomenę. Ji įrodinėja, kad atrankos spaudimas lėmė naudingo socialinio elgesio genetinę evoliuciją. Kitaip tariant, tipiškas elgesio modelis yra paveldimas, nes jis, palyginti su kitais elgesio modeliais, padidino individų bendrąjį tinkamumą. Tai pagrindinė biologijos kryptis. Jos išplėtimas į žmonių socialinį elgesį etologams yra visiškai normalus, tačiau kitiems jis gali būti prieštaringas.

Nors terminas "sociobiologija" pradėtas vartoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, ši sąvoka buvo pripažinta tik 1975 m., kai buvo išleista E. O. Wilsono knyga "Sociobiologija".

Sociobiologija grindžiama dviem pagrindinėmis prielaidomis:

Tam tikri elgesio bruožai yra paveldimi,

Paveldėtus elgesio bruožus išugdė natūralioji atranka.
Todėl šie požymiai tikriausiai buvo adaptyvūs pirminėje rūšies aplinkoje.

Žmonės yra gyvūnai

Todėl jų elgesį pakeitė natūralioji atranka
Todėl žmogaus elgesio šaknys yra paveldimos, o mūsų galimybės jį pakeisti socialinėmis priemonėmis yra ribotos. Žmonės nėra tušti lapai.

Būtent šis paskutinis punktas kelia daugiausiai diskusijų.

Kritika

Vilsono knyga turėjo beveik 700 puslapių, kurie beveik visi buvo skirti socialinei gyvūnų elgsenai. Jo idėjos apie žmogaus elgesio evoliuciją išdėstytos trumpame 30 puslapių skyriuje knygos pabaigoje. Tačiau dėl šio skyriaus (iš pažiūros) nauja sociobiologijos sritis tapo karštų ginčų objektu. Kritiką skatino to meto politiniai įvykiai.

"Septintojo dešimtmečio viduryje universitetų miesteliuose vyko intensyvi politinė veikla, kurią inicijavo kairiųjų pažiūrų dėstytojai ir jų studentai, nepritarę karui Vietname. Harvardo universitete [Vilsono darbovietė] karą... apšaukė keli marksistinių ar pusiau marksistinių pažiūrų mokslininkai... Marksistinė filosofija grindžiama prielaida, kad žmogiškosios institucijos gali būti tobulinamos ideologiniais receptais. Todėl marksistinių pažiūrų asmenys itin nepalankiai vertino mintį, kad egzistuoja išsivysčiusi "žmogaus prigimtis"".

Richardo Lewontino, Stepheno Jay Gouldo ir Sociobiologijos studijų grupės kritika leido suprasti, kad šios idėjos yra susijusios su kai kuriais baisiausiais istorijos įvykiais. Atrodo, kad kritikams labiausiai rūpėjo mintis, jog sociobiologija teikia pagalbą ir paguodą tiems, kurie palaiko socialinę neteisybę ir nelygybę. ^p545.

Tiesą sakant, paskutiniame Wilsono skyriuje nebuvo jokio politinio turinio, o pats Wilsonas buvo ir yra liberalus mąstytojas. Savo knygos 25-mečiui skirtame leidime Vilsonas pateikia savo paties kontroversijos aprašymą.

Siekdami išvengti kai kurių ginčų, nors jų idėjos gana panašios į Vilsono, kai kurie psichologai ir antropologai įkūrė susijusią evoliucinės psichologijos sritį. Jai ir sociobiologijai būdingas tikėjimas evoliucine elgesio modelių kilme. Tačiau ji labiau orientuota į žmonių elgesį, o sociobiologija atsirado iš eksperimentų su gyvūnų elgesiu (etologija).

Žmogaus atvejo tyrimas

Kodėl vyrai turi grožio standartus, kuriuos taiko moterims? Į šį klausimą tipiška feministė sociologė atsakytų: tai nulemta kultūros, įsitikinimų sistemos, kuria siekiama, kad vyrai dominuotų moterų atžvilgiu.

Į tai Johnas Alcockas klausia: "Kokie yra tikrieji duomenys? Ar Vakarų kultūros grožio standartai yra savavališki?" Grožio standartai atitinka jaunystę ir gerą sveikatą. Jaunos, sveikos moterys dažniau pastoja ir sėkmingai pagimdo nei vyresnės ar nesveikos. Alkokas klausia:

"Kaip tikėtina, kad milijonus metų trukusi natūralioji atranka žmonėms... sukūrė vyrų psichiką, abejingą ženklams, susijusiems su vaisingomis moterimis? Atsakymas akivaizdus". ^p137.

Alkokas pateikia įrodymų, kad jaunystės ir grožio požymiai atitinka didelę reprodukcinę vertę. ^p138.

Paukščių atvejo tyrimas

Tam tikra prasme lengviau tyrinėti kitų gyvūnų elgseną, nes nesusijusi mūsų pačių patirtis ir išankstinis nusistatymas. Be to, su jais galime atlikti eksperimentus, kurių neįmanoma atlikti su žmonėmis.

Giesmininkų rūšys beveik visada turi giesmę, būdingą tai rūšiai. Daugeliu atvejų giesmės detalės nėra paveldimos. Vietoj to jie paveldi gebėjimą išmokti giesmę tam tikrame amžiuje. Jei jaunas baltaskruosčio žvirblio (Zonotrichia leucophrys) patinėlis auginamas izoliuotai nuo kitų rūšies atstovų garso, jis negali dainuoti jų giesmės. Ilgainiui jis pradeda giedoti giesmę, kuri tik šiek tiek primena tikrąją giesmę. Tačiau jei eksperimentatorius paleidžia suaugusio patino giesmės įrašą, vėliau, sulaukę tinkamo amžiaus, jaunikliai padainuos visą ir tobulą giesmę. Tačiau jei paukščio jauniklis kurčias, jis negali išmokti giesmės. Iš to sužinome

kad gebėjimas mokytis yra paveldimas, o ne pati daina.
kad išgirdus suaugusiojo dainą prasideda mokymosi procesas.
kad jaunas paukštis turi lyginti savo skleidžiamą garsą su pavyzdine giesme.
jaunas paukštis, kuriam siūloma įrašyti dvi ar daugiau giesmių, visada išmoksta vieną, būdingą jo rūšiai.
tačiau jei jaunam patinui leidžiama susitikti tik su subrendusiu kitos rūšies patinu, jis išmoksta "svetimą" giesmę.

Tai leidžia mums būti tikriems, kad daina, kaip tokia, nėra paveldima, tačiau yra paveldimas stiprus mokymosi šališkumas, kuris turi prasmę. Kad galėtų sėkmingai gyventi ir daugintis, patinui apsimoka pritraukti tos pačios rūšies patelę ir ginti savo teritoriją nuo kitų savo rūšies patinų. Tinkama giesmė atlieka abu šiuos darbus. ^p163/5

Sociobiologija šiandien

Pastaraisiais metais sociobiologijos šalininkai teigė, kad "laimi". Jie mano, kad pagrindinės jos idėjos yra gana pagrįstos. Mes nesame tušti lapai, o mūsų žmogiškoji prigimtis yra toks pat evoliucijos produktas, kaip ir kitų žmonių. Netgi mūsų plačiai paplitusią meilę naminiams gyvūnams galima paaiškinti tuo, kad jie pagerino mūsų išgyvenimą priešistorinėje praeityje. ^p35/9

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra sociobiologija?

Atsakymas: Sociobiologija - tai mokslinių tyrimų sritis, kurioje daroma prielaida, kad socialinis elgesys atsirado dėl evoliucijos, ir bandoma taip paaiškinti ir ištirti socialinį elgesį. Ji remiasi įvairiomis disciplinomis, pavyzdžiui, antropologija, zoologija, archeologija, populiacijų genetika ir kitomis.

K: Iš kokių kitų sričių semiasi sociobiologija?

A: Sociobiologija remiasi antropologijos, zoologijos, archeologijos, populiacinės genetikos ir kitomis disciplinomis.

K: Kaip sociobiologijos sąvoka tapo žinoma?

A.: Sociobiologijos sąvoka pripažinta 1975 m., kai buvo išleista E. O. Wilsono knyga "Sociobiologija".

K: Kokios yra dvi pagrindinės sociobiologijos prielaidos?

A.: Dvi pagrindinės sociobiologijos prielaidos yra tai, kad tam tikri elgesio bruožai yra paveldimi ir kad šie bruožai buvo ištobulinti natūralios atrankos, todėl tikėtina, kad jie buvo adaptyvūs pirminėje aplinkoje.

K: Kodėl paskutinė nuostata apie žmogaus elgesio paveldimumą kelia daugiausiai diskusijų?

A: Paskutinis teiginys apie paveldimą žmogaus elgseną yra labiausiai ginčytinas, nes jis rodo, kad žmonės nėra tušti lapai ir mūsų gebėjimas socialinėmis priemonėmis keisti savo elgseną yra ribotas.