William Boyce — XVIII a. anglų kompozitorius: bažnytinė ir orkestrinė muzika
Viljamas Boisas — garsus XVIII a. anglų kompozitorius: įspūdinga bažnytinė, teatrinė ir orkestrinė muzika, jungiantis baroko ir klasicizmo tradicijas.
Viljamas Boisas (William Boyce, gimė 1711 m. rugsėjo 11 d. Londone, mirė 1779 m. vasario 7 d. Kensingtone) - vienas svarbiausių XVIII a. anglų kompozitorių. Jis kūrė paskutiniais baroko ir pirmaisiais klasicizmo laikotarpio metais. Jis garsus savo bažnytine muzika, taip pat muzika teatrui ir orkestrine muzika.
Gyvenimas ir karjera
Boyce gimė Londone ir muzikoje pradėjo nuo choro veiklos bei mokslų jaunystėje. Per gyvenimą jis aktyviai dalyvavo Anglijos muzikinėje scenoje – rašė kūrinius bažnyčioms, teatrui ir karališkiesiems renginiams. Nors Boiso kūryba sieja barokinę polifoniją ir naujai bręstantį klasicizmo skonį, jo muzika dažnai pasižymi aiškia melodine linija ir praktiškumu, tinkamu tiek bažnyčiai, tiek scenai.
Stilius ir pagrindiniai kūriniai
Boyce kūryboje dera griežtesnė barokinė harmonija ir kontrapunktas su lengvesniais, elegantiškais klasicizmo elementais. Jis parašė daug:
- bažnytinės muzikos – anthemos, „services“ (Missa ir kitos liturginės dalys), psalmų melodijos;
- teatro muzikos – įvadinių uvertiūrų, foninių numerių ir sceninės muzikos pjesėms;
- orkestrinių ir kamarinių kūrinių – uvertiūrų, instrumentinių koncertų ir kitų instrumentinių darbų;
- laisvos formos vokalinės muzikos – kantatos, odes ir glee (vokaliniai ansambliai) tradicijoje.
Svarbus Boiso indėlis — jo redakcijos ir rinkinių leidyba. Vienas žymiausių jo projektų buvo Cathedral Music (katalogiškai svarbi anglų bažnytinės muzikos rinktinė), kuria jis siekė išsaugoti ir atgaivinti ankstesnių anglų kompozitorių kūrinius. Dėl šio darbo dalis senesnės anglų chorinės tradicijos išliko ateities kartoms.
Palikimas
Viljamas Boisas laikomas jungtimi tarp baroko ir klasicizmo Anglijoje. Jo bažnytiniai kūriniai vis dar atliekami katedrose ir pamaldose, o teatro bei instrumentiniai darbai dominti istorine muzika besidominčius atlikėjus. Boiso rinkiniai ir redakcijos darbai turėjo ilgalaikį poveikį anglų chorinės muzikos repertuarui ir jos konservavimui.
Jo muzika vertinama už aiškią melodiją, patikimą vokalinį raštą ir prisitaikymą prie pamaldinių bei sceniškų reikalavimų — todėl Boyce išlieka svarbia figūra anglų muzikos istorijoje.
Williamas Boyce'as
Gyvenimas
Ankstyvieji metai
Boyce'as gimė Londono Sityje. Jo tėvas buvo baldžius. Jo namai buvo žinomi pagal lauke kabojusį nuogo berniuko ženklą.
Boyce'as mokėsi Šventojo Pauliaus katedros chore, o po to, kai jam sugedo balsas, muzikos mokėsi pas Maurice'ą Greene'ą. Baigęs studijas jis įsidarbino vargonininku Oksfordo grafo Oksfordo koplyčioje Kavendišo aikštėje. Po dvejų metų jis perėjo į Šv. Jis vis dar studijavo muziką, dabar jo mokytojas buvo Pepuschas.
Boyce'as rašė dainas "Vauxhall Gardens". Šias dainas galėjo girdėti daug žmonių. 1736 m. jis tapo Karališkosios koplyčios kompozitoriumi. Tai buvo didelė garbė. Jis parašė keletą didelių kūrinių, nors apie juos ir jų atlikimą žinome nedaug. Kažkur ketvirtajame dešimtmetyje jis sukūrė teatro kūrinį "Pasaulietinė kaukė". Žodžius parašė Johnas Drydenas. 1749 m., atlikus jo himną "O be joyful", jam buvo suteiktas muzikos daktaro titulas.
Šlovės metai
Boyce'as jau buvo labai garsus. Jis apsigyveno dideliame name Chancery Lane. Atrodo, kad jis vedė ir sukūrė šeimą. Jis buvo paprašytas kurti muziką Drury Lane teatrui. Keista, kad anksčiau jis nebuvo prašomas rašyti teatro muzikos. Gali būti, kad taip nutiko dėl to, jog jis buvo kurčias. Dėl to jam būtų buvę sunku repetuoti muziką su orkestru.
Boyce'as parašė nemažai muzikos teatrui. Atrodo, kad šiek tiek varžėsi su kompozitoriumi Thomu Arne. Tikriausiai patys kompozitoriai šios konkurencijos nenorėjo, ją skatino jų rėmėjai.
1755 m. mirus Maurice'ui Greenui, jo vietą užėmė Williamas Boyce'as, tapęs karaliaus muzikos meistru. Iš jo buvo tikimasi, kad jis sukurs odes kiekvieniems Naujiesiems metams ir karaliaus gimtadieniui. Tai jis darė visą likusį gyvenimą.
Vėlesni metai ir reputacija
Gyvenimo metu Boyce'o darbų buvo išleista nedaug. Jis parašė aštuonias simfonijas. Ankstyvosios yra barokinio stiliaus. Vėliau jo stilius ėmė keistis ir tapo labiau klasikinis, tačiau jau būdamas labai kurčias jis negalėjo girdėti naujos muzikos, kurią kūrė kiti žmonės, todėl jo stilius nebeišsivystė. Daug laiko jis skyrė bažnytinės muzikos rinkiniui, pavadintam "Katedrų muzika". Jame buvo dviejų šimtmečių Anglijos bažnytinės muzikos kūriniai, ypač Džono Blow, Henrio Purcello, Pelhamo Humfrio ir Orlando Gibbonso muzika. Jis skatino giedotojus giedoti turint priešais save partitūrą (natas, kuriose nurodytos visos giedamos partijos), o ne tik giedamą partiją, kad jie matytų, kaip jų partija dera su kitomis. Šiandien tai įprasta, tačiau tuo metu tai buvo nauja idėja. Jis turėjo praleisti daug laiko rašydamas nesvarbią muziką karaliui, kuri vargu ar kada nors bus atlikta daugiau nei vieną kartą.
Jo muzika
Boyce'as geriausiai žinomas dėl savo aštuonių simfonijų, himnų ir odžių. Jis taip pat parašė kaukę "Peleus and Thetis" ir dainas Johno Drydeno "Pasaulietinei kaukei", atsitiktinę muziką Viljamo Šekspyro "Audrai", "Cymbeline", "Romeo ir Džuljetai" ir "Žiemos pasakai", daug kamerinės muzikos, įskaitant dvylikos trio sonatų rinkinį. Jis taip pat sukūrė Didžiosios Britanijos ir Kanados karinio jūrų laivyno maršą "Ąžuolo širdis". Vėliau žodžius parašė Davidas Garrickas. Jo muzika visada parašyta meistriškai, ypač fugos ir šokiai.
Po jo mirties Boyce'as buvo beveik pamirštas. XIX a. jis buvo žinomas daugiausia dėl to, kad redagavo "Katedros muziką". Šiandien dažnai grojami kai kurie jo orkestriniai ir instrumentiniai kūriniai.
Ieškoti