William Boyce

Gyvenimas

Ankstyvieji metai

Boyce'as gimė Londono Sityje. Jo tėvas buvo baldžius. Jo namai buvo žinomi pagal lauke kabojusį nuogo berniuko ženklą.

Boyce'as mokėsi Šventojo Pauliaus katedros chore, o po to, kai jam sugedo balsas, muzikos mokėsi pas Maurice'ą Greene'ą. Baigęs studijas jis įsidarbino vargonininku Oksfordo grafo Oksfordo koplyčioje Kavendišo aikštėje. Po dvejų metų jis perėjo į Šv. Jis vis dar studijavo muziką, dabar jo mokytojas buvo Pepuschas.

Boyce'as rašė dainas "Vauxhall Gardens". Šias dainas galėjo girdėti daug žmonių. 1736 m. jis tapo Karališkosios koplyčios kompozitoriumi. Tai buvo didelė garbė. Jis parašė keletą didelių kūrinių, nors apie juos ir jų atlikimą žinome nedaug. Kažkur ketvirtajame dešimtmetyje jis sukūrė teatro kūrinį "Pasaulietinė kaukė". Žodžius parašė Johnas Drydenas. 1749 m., atlikus jo himną "O be joyful", jam buvo suteiktas muzikos daktaro titulas.

Šlovės metai

Boyce'as jau buvo labai garsus. Jis apsigyveno dideliame name Chancery Lane. Atrodo, kad jis vedė ir sukūrė šeimą. Jis buvo paprašytas kurti muziką Drury Lane teatrui. Keista, kad anksčiau jis nebuvo prašomas rašyti teatro muzikos. Gali būti, kad taip nutiko dėl to, jog jis buvo kurčias. Dėl to jam būtų buvę sunku repetuoti muziką su orkestru.

Boyce'as parašė nemažai muzikos teatrui. Atrodo, kad šiek tiek varžėsi su kompozitoriumi Thomu Arne. Tikriausiai patys kompozitoriai šios konkurencijos nenorėjo, ją skatino jų rėmėjai.

1755 m. mirus Maurice'ui Greenui, jo vietą užėmė Williamas Boyce'as, tapęs karaliaus muzikos meistru. Iš jo buvo tikimasi, kad jis sukurs odes kiekvieniems Naujiesiems metams ir karaliaus gimtadieniui. Tai jis darė visą likusį gyvenimą.

Vėlesni metai ir reputacija

Gyvenimo metu Boyce'o darbų buvo išleista nedaug. Jis parašė aštuonias simfonijas. Ankstyvosios yra barokinio stiliaus. Vėliau jo stilius ėmė keistis ir tapo labiau klasikinis, tačiau jau būdamas labai kurčias jis negalėjo girdėti naujos muzikos, kurią kūrė kiti žmonės, todėl jo stilius nebeišsivystė. Daug laiko jis skyrė bažnytinės muzikos rinkiniui, pavadintam "Katedrų muzika". Jame buvo dviejų šimtmečių Anglijos bažnytinės muzikos kūriniai, ypač Džono Blow, Henrio Purcello, Pelhamo Humfrio ir Orlando Gibbonso muzika. Jis skatino giedotojus giedoti turint priešais save partitūrą (natas, kuriose nurodytos visos giedamos partijos), o ne tik giedamą partiją, kad jie matytų, kaip jų partija dera su kitomis. Šiandien tai įprasta, tačiau tuo metu tai buvo nauja idėja. Jis turėjo praleisti daug laiko rašydamas nesvarbią muziką karaliui, kuri vargu ar kada nors bus atlikta daugiau nei vieną kartą.

Jo muzika

Boyce'as geriausiai žinomas dėl savo aštuonių simfonijų, himnų ir odžių. Jis taip pat parašė kaukę "Peleus and Thetis" ir dainas Johno Drydeno "Pasaulietinei kaukei", atsitiktinę muziką Viljamo Šekspyro "Audrai", "Cymbeline", "Romeo ir Džuljetai" ir "Žiemos pasakai", daug kamerinės muzikos, įskaitant dvylikos trio sonatų rinkinį. Jis taip pat sukūrė Didžiosios Britanijos ir Kanados karinio jūrų laivyno maršą "Ąžuolo širdis". Vėliau žodžius parašė Davidas Garrickas. Jo muzika visada parašyta meistriškai, ypač fugos ir šokiai.

Po jo mirties Boyce'as buvo beveik pamirštas. XIX a. jis buvo žinomas daugiausia dėl to, kad redagavo "Katedros muziką". Šiandien dažnai grojami kai kurie jo orkestriniai ir instrumentiniai kūriniai.