Kognityvinė neuropsichologija

Pradžia

Kognityvinės neuropsichologijos istorija prasideda nuo to, kai žmonės pirmą kartą pripažino protą (smegenis). Tikėjimas proto, smegenų ir galvos svarba atsirado jau 4000 m. pr. m. e. pas šumerus. Įrašai apie tai, kaip šumerai vartojo aguonas (kurių sudėtyje yra opijaus), apima aprašymus apie protą keičiantį poveikį. Tai rodo, kad kalbama apie smegenis. Dar viena užuomina, rodanti, kad smegenys pripažįstamos, yra 2000 m. pr. m. e. aptiktos kaukolės su išgręžtomis skylėmis. Šių kaukolių atradimas rodo, kad kultūroje smegenys pripažįstamos kaip svarbios gyvybei. Šių išgręžimų motyvacija galėjo būti įvairi - nuo dvasinės iki medicininės.

Didžiausią indėlį į ankstyvąją kognityvinę neuropsichologiją 1700 m. pr. m. e. įnešė Egiptas. Tai žymi Edvino Smito chirurginio papiruso sukūrimas. Šiame dokumente buvo pateiktas pirmasis rašytinis žmogaus smegenų aprašymas. Šiuose raštuose aprašyti smegenų dangalai ir smegenų skystis. Kita raida atsirado senovės Graikijoje iš filosofų Aristotelio, Platono ir Almacijono. Senovės graikai kėlė hipotezes apie proto, psichikos ir sielos formą ir funkcijas. Aristotelio teorijoje daugiausia dėmesio buvo skiriama širdžiai kaip proto buveinei. Jis manė, kad širdyje glūdi visos emocijos ir mąstymas. Jis taip pat manė, kad smegenys funkcionuoja tam, kad atvėsintų širdį. Skirtingai nei Aristotelis, Platonas manė, kad smegenys yra protinių procesų vieta. Su Aristoteliu atsiranda dualistinis požiūris į protą ir kūną. Dualistinis ir monistinis požiūris į protą ir smegenis yra diskusija, dominuojanti didžiąją dalį kognityvinių neuromokslų istorijos.

Po šio laikotarpio kognityvinės neuropsichologijos pasiekimai buvo labai reti dėl Bažnyčios pasipriešinimo žmonių skrodimui. Tai ribojo naujos informacijos atskleidimą. Šiuo metu pastebimas dėmesio vertas Galeno pasiekimas. Galenas buvo romėnų gydytojas, kurio chirurginiai neurologijos aprašymai padėjo aprašyti smegenų anatomiją ir neurologinius sutrikimus. Daugelis nekvalifikuotų gydytojų slapta bandė atlikti skrodimus, tačiau tikrų mokslinių atradimų nepadarė. .

XVI a.

XVI a. viduryje kognityvinė neuropsichologija buvo plėtojama sparčiau. Tai įvyko po Bažnyčios sukelto sąstingio. Renesanso laikotarpiu kognityvinė neuropsichologija įgijo daug vertų dėmesio indėlių. Šis indėlis susijęs su gilesniu smegenų ir jų poskyrių supratimu. Matome 1543 m. Vezalijaus išleistą pirmąjį neurologijos vadovėlį ir 1550 m. jo hidrocefalijos aprašymą. Taip pat 1564 m. pirmą kartą pavartotas terminas "hipokampas". Būtent tada smegenys pradėtos laikyti sudėtingu organu, atsakingu už daugelį kūno operacijų.
1500 m. pabaigoje gimė prancūzų filosofas ir matematikas Renė Dekartas (René Descartes). Tuo metu jis buvo žinomiausias kognityvinės neuropsichologijos atstovas. Kai kurie Descartes'o darbai buvo susiję su jo susidomėjimu nervų sistema ir smegenų vaidmeniu elgsenai. Jis teigė, kad nervų sistemą sudaro tuščiaviduriai vamzdeliai, kurie prisipildo "gyvulių dvasių", kai tik toje kūno dalyje atliekamas veiksmas. Kitas jo indėlis buvo labiau išplėtota dualizmo samprata. Jis iškėlė hipotezę, kad smegenys ir protas yra dvi atskiros esybės, kurios egzistuoja atskirai, bet yra viena nuo kitos priklausomos. Jis teigė, kad smegenyse esanti epifizės liauka yra šių dviejų atskirų esybių sąveikos vieta. Descartes'o dualistinė teorija yra įtakingiausias jo indėlis į kognityvinę neuropsichologiją.

XVIII a.

XVIII amžiuje mokslas ėmė plačiai reikštis kognityvinės neuropsichologijos istorijoje. Pirmoji didelė pažanga buvo susijusi su žmogaus refleksais. Šios kūno reakcijos į dirgiklius ar išorines jėgas stebimos ir matuojamos. Tai buvo nustatyta tiriant aksonus ir sužinota, kaip signalai keliauja žmogaus kūnu. Prieš tai mokslas ir technologijos nebuvo pakankamai pažengusios, tačiau XVII a. tai pasikeitė. Tiesą sakant, padėjo ir mikroskopo sukūrimas. Dabar buvo galima pamatyti ir aprašyti smegenų nervines skaidulas. Galvos ir nugaros smegenų erdvėse taip pat buvo rasta smegenų skysčio (CSF). Taip psichologijos fiziologija pradėjo kontroliuoti pažinimą. Visi šie atradimai tebėra aktualūs ir šiandien.

Dar viena pažanga padaryta elektrokonvulsijosterapiją (EKT) arba elektros šoko terapiją. Tai buvo psichikos sutrikimams gydyti taikomas metodas. EKT sukelia elektros šoką žmogaus smegenyse. Taip stimuliuojamos visos smegenys, todėl psichikos sutrikimai išnyksta ir yra išgydomi. Taip buvo gydomas aklumas, isterija, depresija ir daugelis kitų sutrikimų. Buvo manoma, kad tai yra ateities būdas gydyti negalias.

Kognityvinės neuropsichologijos istorija

XIX a.

XIX a. kognityvinėje neuropsichologijoje prasidėjo lokalumo ir holizmo ginčas. Žmonės ėmė abejoti holizmu ir tyrinėti lokalizmo idėją. Lokalizmas reiškia, kad smegenyse yra atskiros sritys, atsakingos už tam tikrus organizmo veiksmus. Frenologijos studijos pradėjo šias lokalizacijos teorijas. Frenologija - tai žmogaus kaukolės stebėjimas ir keistų iškilimų, kuriuos reikia išmatuoti, ieškojimas. Bet kokie keistoki kaukolės iškilimai ar formos vėliau buvo siejami su žmogaus intelektu ar savybėmis. Šie bruožai galėjo apimti kalbą, logiką ir net meilę. Jei kaukolės dalis būdavo išstumta, tai reikšdavo, kad tas bruožas yra geresnis. Taip prasidėjo lokalizacijos teorijos

Kitas svarbus dalykas kognityvinių neuromokslų srityje yra susijęs su abliacijos tyrimais. Tai yra, kai buvo pašalintos smegenų dalys, kad būtų galima išmatuoti funkcijas be šios smegenų srities. Pavyzdžiui, neuropsichologas gali pašalinti smegenėles. Ją pašalinus, gyvūno pusiausvyra nebuvo gera. Tai susieja smegenėles su pusiausvyra. Kalbant apie smegenų pažeidimą, garsiausias atvejis yra su Fineasu Geidžu. Šis pacientas dirbo geležinkelyje, kai per priekinę galvos dalį perėjo metalo gabalas. Nuo šio smegenų sužalojimo jis nemirė. Tačiau pasikeitė jo įprasta asmenybė. Taip kilo mintis, kad priekinė smegenų žievė, t. y. ta smegenų dalis, į kurią buvo įdurta, kontroliuoja, kaip žmogus elgiasi. Kitame tyrime nustatyta kalbos lokalizacija smegenyse. Du atskiri mokslininkai tyrė pacientus, turinčius kalbos problemų. Jie nustatė, kad visi jų pacientai turėjo pažeidimų arba pažeidimų dviejose tam tikrose smegenų srityse. Viena sritis, vadinama Brocos sritimi, kontroliavo kalbėjimą. Nustatyta, kad kita sritis, vadinama Wernicke's sritimi, kontroliuoja kalbos supratimą.

Šis smegenų problemų nagrinėjimo būdas paskatino epilepsija sergančių pacientų tyrimus. Epilepsija sergantis pacientas - tai asmuo, kurį dažnai ištinka priepuoliai. Šie priepuoliai buvo tiriami siekiant sužinoti daugiau apie tai, kaip smegenys siunčia elektrinius signalus. Vėliau šie elektriniai signalai buvo matuojami. Nustatyta, kad kiekvienas neuronas gali siųsti signalą tam tikru greičiu. Tuomet šie neuronai buvo nudažyti dažais, kad juos būtų galima pamatyti. Iš pradžių buvo manoma, kad visi nervai yra sujungti kaip tinklas, vadinamas nervų tinklu. Tačiau naudojant sudėtingesnius dažiklius nustatyta, kad kiekvienas nervas yra atskiras ir gali veikti savarankiškai.

XX a.

XX a. pradžioje ilgą laiką kognityvinė neuropsichologija nebuvo tiriama. Iš dalies taip nutiko dėl Džono B. Vatsono (John B. Watson), kuris buvo psichologijos bihevioristas, įtakos. Jis teigė, kad pažinimas negali būti moksliškai tiriamas, nes jo negalima stebėti. Taigi pirmoje XX a. pusėje psichologijoje kaip srityje dominavo biheviorizmas, kuris daugiausia nagrinėjo stimulus ir žmogaus reakciją į juos. Džonas B. Vatsonas buvo vienintelis psichologas, kritikavęs kognityvinę psichologiją. Pierre'as Marie 1906 m. kritikavo Brocą, kuris vienas pirmųjų sukūrė kognityvinės neuropsichologijos sritį. Henris Headas 1926 m. taip pat užsipuolė visą kognityvinės neuropsichologijos sritį. Dėl šios kritikos ir biheviorizmo įtakos kognityvinė neuropsichologija daugelį metų buvo užmigdyta.

Kita priežastis, kodėl kognityvinė neuropsichologija išnyko XX a. pradžioje, buvo ta, kad mokslas dar nebuvo pakankamai pažengęs. Daugelis kognityvinės psichologijos specialistų buvo ir neurologai. Šios dvi mokslo sritys dar nebuvo atskirtos, kaip yra šiandien. Šie neurologai norėjo tirti smegenų modulius ir lokalizuoti juos su smegenų dalimis, tačiau technologijos dar neleido to padaryti. Šiandien naudojami metodai dar nebuvo sukurti. Jie galėjo tirti, kur yra žmogaus smegenų pažeidimas, tik atlikdami skrodimą, kai žmogus jau buvo miręs. Tai buvo didelė priežastis, dėl kurios ši sritis buvo kritikuojama ir dėl kurios daugelis žmonių manė, kad pažinimo negalima tirti moksliškai.

XX a. viduryje psichologijoje įvyko permainos, vadinamos "kognityvine revoliucija". Tuomet psichologai ėmė sutarti, kad yra mokslinių pažinimo tyrimo būdų. Šių naujų įsitikinimų apie pažinimo psichologiją atsirado po Johno C. Marshallo ir Noros Newcombe'o skaitymo tyrimo bei Shallice'o ir Warringtono atminties tyrimo septintojo dešimtmečio pradžioje. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Ellis & Young išleido pirmąją knygą bakalaurams, pavadintą "Žmogaus kognityvinė neuropsichologija" (Human Cognitive Neuropsychology). Taip pat atsirado naujų technologijų, kurios palengvino smegenų ir proto tyrimus. Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai buvo tas laikotarpis, kai kognityvinė neuropsichologija tapo pastebima, ir daugelis psichologų pradėjo ją tyrinėti vėliau.

Svarbus vėlesnės XX a. pusės bruožas buvo aiškus kognityvinės neuropsichologijos ir kognityvinių neuromokslų atskyrimas. Kognityvinės neuropsichologijos specialistai tiria žmogaus protą po to, kai buvo pažeistos smegenys, ir daugiau dėmesio skiria pažinimui. Kognityvinės neurobiologijos specialistai tiria žmogaus smegenis ir neuronų sistemas po to, kai smegenys buvo pažeistos, ir daugiau dėmesio skiria neuronams. Kognityviniai neuromokslininkai domisi, kaip veikia smegenys ir kokios smegenų dalys yra atsakingos už kokias funkcijas, o kognityviniai neuropsichologai nori tirti žmones, kurių smegenys pažeistos, kad pabandytų išsiaiškinti, kaip veikia žmogaus protas. Remdamiesi šia informacija, jie gali kurti teorijas apie žmogaus protą ir geresnius gydymo būdus žmonėms su smegenų pažeidimais.

Svarbus XX amžiuje susiformavęs bruožas yra mokslinių tyrimų atlikimo būdas. Kadangi kiekvieno žmogaus smegenų pažeidimas yra skirtingas, kognityvinės neuropsichologijos specialistai tiria tik pavienius atvejus, o ne žmonių grupes ar sindromus. Psichologai tiria protą, nagrinėdami žmones, kurie po smegenų pažeidimo neteko tam tikros funkcijos. Pavyzdžiui, jei žmogus iki smegenų pažeidimo galėjo atpažinti ir veidus, ir daiktus, bet po smegenų pažeidimo tam tikroje smegenų dalyje galėjo atpažinti tik veidus, bet ne daiktus, psichologai gali daryti išvadas apie tam tikrų smegenų modulių funkcijas.

XX a. pabaigoje taip pat buvo pradėti naudoti kompiuteriniai pažinimo modeliai. Psichologai kurdavo teorijas ir diegdavo jas į kompiuterį, tada virtualiai pažeisdavo dirbtines smegenis ten, kur pacientas buvo pažeistas. Tai darydami jie galėjo geriau suprasti, kaip veikia protas. Tai vienas iš būdų, kaip technologijos padėjo tirti žmogaus protą. Tai, kartu su prietaisų smegenims nuskaityti išradimu, labai pakeitė kognityvinę neuropsichologiją.

Kognityvinės neuropsichologijos specialistai, tirdami proto modulius, taiko dvigubos disociacijos metodą. Tai yra, kai jie pasitelkia daug pacientų, patyrusių smegenų pažeidimus, ir bando išsiaiškinti, kurios smegenų dalys yra atsakingos už skirtingą pažinimą. Šią moduliarumo koncepciją 1983 m. knygoje "Proto moduliarumas" (The Modularity of the Mind) sukūrė Džeris Fodoras (Jerry Fodor). Psichologai nesutaria, kiek ir kurios proto dalys yra sudarytos iš modulių.

XXI amžius

Šiame amžiuje kognityvinės neuropsichologijos specialistai naudoja daugybę proto tyrimo metodų. Jie naudoja aparatus, kurie skenuoja smegenis, kad pamatytų, kur yra pažeidimų, ir tada tiria šių pacientų pažintinius gebėjimus. Pacientams tirti jie vis dar naudoja dvigubą disociaciją, atvejo tyrimus, kompiuterinius modelius ir daugelį kitų funkcijų, kurios buvo išrastos XX a. pabaigoje. Tikėtina, kad su naujomis technologijomis šioje srityje bus daug patobulinimų.

Kognityvinėje neuropsichologijoje naudojamos priemonės

Kognityvinė neuropsichologija naudoja pažinimo problemų turinčių žmonių tyrimus, kad sužinotų daugiau apie normalius pažinimo procesus. Tai įmanoma dėl daugybės technologinių pasiekimų, pvz:

• Pažeidimų ir elgesio metodai
• EEG
• Kompiuterinės tomografijos (CAT) skenavimas
• Pozitronų emisijos tomografijos (PET) skenavimas
• MRT
• fMRI