Europos koncertas — XIX a. didžiųjų valstybių diplomatinė pusiausvyra
Europos koncertas: XIX a. didžiųjų valstybių diplomatinė pusiausvyra — aljansai, Napoleono pasekmės, Bismarcko politika ir kelias iki Pirmojo pasaulinio karo.
Europos koncertas buvo Europos šalių grupė, kuri dirbo kartu ir susitarė dėl politikos, kad išlaikytų stabilią jėgų pusiausvyrą. 1814 ir 1914 m. buvo sudarytos sąjungos tarp didžiųjų valstybių. Šalys narės buvo Jungtinė Karalystė, Austrija, Rusija, Prancūzija (nuo 1815 m.), Prūsija (nuo 1871 m. - Vokietija) ir Italija (nuo 1871 m.).
Jis prasidėjo kaip keturšalis aljansas. Po to, kai Prancūzijos valdovas Napoleonas nebebuvo valdžioje, Prancūzija prisijungė prie Europos koncerto. Jo reikšmė sumažėjo po 1848 m. revoliucijų ir vėlesnių didžiųjų valstybių karų. Po Vokietijos ir Italijos susivienijimo Otto von Bismarckas vėl įkūrė Europos koncertą. Koncertas galutinai žlugo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui.
Kilmė ir tikslai
Europos koncerto kilmė siejama su 1814–1815 m. pasibaigusio Napoleono karų periodo sprendimais, ypač su Vienos kongresu. Pagrindinis tikslas buvo atkurti politinę pusiausvyrą, užkirsti kelią vienos valstybės hegemonijai ir saugoti restauruotų monarchijų stabilumą. Koncerto idėja reiškė, kad didžiosios valstybės sprendimus priima kolektyviai, siekdamos taikos ir tvarkos Europoje.
Pagrindinės šalys ir aljansai
Pradžioje pagrindines koncertą sudarė keturios didžiosios jėgos — Jungtinė Karalystė, Austrija, Rusija ir Prūsija. Vėliau prie jų prisijungė ir atnaujinta Prancūzija. XIX a. pabaigoje, kai į istoriją įėjo suvienijusios Vokietija ir Italija, diplomatinė pusiausvyra pasikeitė ir formavosi nauji aljansai bei susitarimai.
Veikimo mechanizmas
- Reguliarūs kongresai ir diplomatinių atstovų susitikimai – sprendimams ir ginčams spręsti.
- Tarptautinės intervencijos — koncerto nariai kartais kišdavosi į kitų šalių vidaus reikalus, kad sustabdytų revoliucijas ar represuotų pokyčius, kuriuos laikė grėsmingais pusiausvyrai.
- Konsensusas ir derybos — sprendimai dažniausiai gimdavo kompromisų keliu, stengiantis išvengti atviro karo tarp didžiųjų valstybių.
Sėkmės ir ribotumai
Europos koncertas iš dalies sėkmingai užtikrino ilgalaikę taiką tarp pagrindinių Europos valstybių — didelių karų Europoje buvo mažiau nei galima būtų tikėtis po tokio dinamiško laikotarpio. Tačiau koncerto mechanizmai turėjo ir esminių silpnybių:
- Nemokėjimas nuosekliai spręsti nacionalizmo ir liberalizmo keliamų problemų.
- Imperinės varžytuvės ir kolonijinė politika Europoje ir už jos ribų, kurios koncerto sąlygomis nebuvo reguliuojamos.
- Konfliktai tarp didžiųjų jėgų — interesų nesutapimai, ypač Rytų klausimu (Balkanai) ir Vakarų santykiais, silpnino kolektyvinį sprendimų priėmimą.
Nugrimzdimas
Koncerto įtaka ėmė silpnėti po 1848 m. revoliucijų, kai daug valstybių susidūrė su vidaus sukilimais. Vėlesni įvykiai — Krymo karas (1853–1856), Italijos ir Vokietijos suvienijimo procesai bei Prancūzijos ir Prūsijos konfliktas (1870–1871) — dar labiau pakeitė galios pusiausvyrą. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Europą skaldė griežtesnės alijanso sistemos (pvz., Bismarcko diplomatija, vėliau Jungtinės sistemos), kurios mažino bendrą koncerto mechanizmų galiojimą. Galutinį smūgį kolektyvinei diplomatijai sudavė 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kai didžiųjų valstybių santykiai virto atvira karo konfrontacija.
Paveldas
Nors Europos koncertas ir žlugo, jo idėjos — reguliari diplomatija, kolektyvinis sprendimų priėmimas ir siekis išvengti hegemonijos — turėjo ilgalaikį poveikį. Vieno iš paveldų galima laikyti vėlesnius bandymus kurti tarptautines organizacijas (Tautų Lyga po Pirmojo pasaulinio karo, vėliau Jungtinės Tautos), kurios siekė panašių tikslų platesniu tarptautiniu mastu.
Lyderiai
Šio koncerto vadovai:
- Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius - lordas Kastlereagas
- Austrijos kancleris - princas Klemencas fon Metternichas
- Rusijos caras - Aleksandras I
Koncertas taip pat buvo žinomas kaip Kongreso sistema, kurioje vadovai susitikdavo ir priimdavo sprendimus bendru sutarimu.
Tikslai
Svarbūs koncerto tikslai:
- kontroliuoti Prancūziją po daugelio karo metų
- Sukurti Europos tautų galios pusiausvyrą.
- laikytis Vienos kongreso (1814-1815 m.) susitarimų.
- neleisti kitam diktatoriui įgyti per daug valdžios (kaip Napoleonas).
Privalumai:
- Padėjo Graikijai ir Belgijai iškovoti nepriklausomybę.
- Padėjo nutraukti aštuonerius metus trukusią Egipto kontrolę Sirijoje.
Nuosmukis:
- Po daugelį metų trukusių nesutarimų tarp šalių nutrūko
- Daugiausia tarp Didžiosios Britanijos (Anglijos) ir kitų konservatyvių koncerto šalių
- Galiausiai krito po šių karų: Krymo karas, Italijos nepriklausomybės karas, Austrijos-Prūsijos karas ir Prancūzijos-Prūsijos karas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Europos koncertas?
Atsakymas: Europos koncertas buvo Europos šalių grupė, kuri dirbo kartu ir susitarė dėl politikos, kad išlaikytų pastovią jėgų pusiausvyrą, kuri apėmė 1814 ir 1914 m. aljansus tarp didžiųjų valstybių.
K: Kurios šalys buvo Europos koncerto narės?
A: Šalys narės buvo Jungtinė Karalystė, Austrija, Rusija, Prancūzija (nuo 1815 m.), Prūsija (nuo 1871 m. - Vokietija) ir Italija (nuo 1871 m.).
K: Kada Prancūzija prisijungė prie Europos koncerto?
A: Prancūzija prisijungė prie Europos Koncerto po to, kai Prancūzijos valdovas Napoleonas nebebuvo valdžioje.
K: Kada Europos koncerto svarba sumažėjo?
A: Europos Koncerto svarba sumažėjo po 1848 m. revoliucijų ir vėlesnių didžiųjų valstybių karų.
K: Kas atkūrė Europos koncertą?
Atsakymas: Otto von Bismarckas atkūrė Europos koncertą po Vokietijos ir Italijos susivienijimo.
K: Kada Europos koncertas galutinai žlugo?
A: Europos koncertas galutinai žlugo per Pirmąjį pasaulinį karą.
K: Koks buvo Europos koncerto tikslas?
Atsakymas: Europos koncerto tikslas buvo išlaikyti galios pusiausvyrą tarp didžiųjų Europos valstybių.
Ieškoti