Gulbiai ir į juos panašios būtybės įvairiais būdais vaizduojami grožinėje literatūroje, įskaitant tamsiosios fantastikos seriją, Briano McNaughtono apsakymus, Maiklo Slade'o romaną "Gulbiai", Larry Niveno "Žiedų pasaulio" seriją, J. K. Rowling "Hario Poterio" seriją, "Narnijos kronikas", Caitlín R. Kiernan kūrinius, Laurell K. Hamilton "Anitos Blake" seriją ir Jimo Butcherio "Drezdeno bylas".
Literatūra
Morlokai - tai išgalvota kanibalistinių vaiduoklių rūšis, sukurta H. G. Wellso 1895 m. romane "Laiko mašina". Laiko mašinoje "Morlockai", kaip ir kita tariama žmonių atšaka - Elojai, egzistuoja ateities pasaulyje 802 701 metais po Kristaus.
1897 m. Bramo Stokerio romane "Drakula" yra personažas, kuris elgiasi panašiai kaip ghulas. Šis personažas pavadintas Renfildas. Veikiamas vampyro, Renfildas savanoriškai tampa jo vergu. Jis trokšta valgyti gyvas būtybes, tikėdamasis gauti jų gyvybinių jėgų sau. Uždarytas į prieglaudą, jis svarsto galimybę suvalgyti ligoninės sanitarą, bet pastebi, kad gali sugauti ir suvalgyti tik muses, vorus ir retkarčiais paukščius.
H. P. Lovecrafto grožinėje literatūroje ghulas yra naktinės rasės atstovas, gyvenantis po žeme. Kai kurie vaiduokliai kadaise buvo žmonės, bet dėl žmonių lavonų mitybos ir galbūt dėl tinkamų vaiduoklių globos jie virto siaubingais žvėriškais humanoidais. Apsakyme "Pickmano modelis" (1927), pirmojoje Lovecrafto istorijoje apie ghulius, jie yra neišpasakytai baisūs monstrai, tačiau ankstesnėje jo novelėje "Nežinomo Kadato sapnų kova" (1926) ghulai yra kiek mažiau trikdantys, kartais net komiški, o pagrindiniam veikėjui ir naudingi, ir ištikimi. Ričardas Uptonas Pikmanas (Richard Upton Pickman), žymus Bostono dailininkas, paslaptingai dingęs "Pikmano modelyje", pats pasirodo kaip vaiduoklis "Sapnų kivirče". Panašios temos pasirodo ir romanuose "Tvyranti baimė" (1922) bei "Žiurkės sienose" (1924). Abiejuose apsakymuose teigiama, kad egzistuoja požeminiai išsigimusių, kanibalų arba mėsėdžių žmonių klanai.
Modernioje ir šiuolaikinėje grožinėje literatūroje vaiduokliai dažnai painiojami su kitais nemirtingųjų tipais, dažniausiai su bejausmėmis zombių atmainomis. Nors šiuolaikinėje grožinėje literatūroje (po 1954 m.), ypač 1954 m. "Aš esu legenda", teigiama, kad pastarosios būtybės turi bendrų kanibalistinių įpročių su ghumais, vis dėlto paprastai manoma, kad vampyrai ir zombiai teikia pirmenybę gyvam grobiui.
Frenko Herberto "Dunos" serijoje Ghola - tai miręs žmogus, kuris buvo sugrąžintas į gyvenimą naudojant slaptą, beveik nelegalią Tleilaxu technologiją. Tradiciškai iš Gholos atimami jo ankstesnio gyvenimo prisiminimai ir jis išmokomas naujų įgūdžių. Tleilaxus dažnai parduoda Gholą kilmingiesiems kaip tarną ir prižiūrėtoją. Atsižvelgdami į savo prietaringą prigimtį, fremenai nepasitiki ghola, nors gyvieji mirusieji gali būti naudingi. Dėl dviprasmiškumo, ar gholos galvoje vis dar yra latentinių "senojo aš" prisiminimų, ar ne, ilgai diskutuojama visoje istorijoje. Teigiama, kad terminas "ghola", kaip ir kiti Dune serijos terminai, kilęs iš arabų kalbos.
Filmai ir televizija
Nors daugelyje scenarijų buvo vaizduojami vaiduokliai, pirmuoju dideliu kino filmu šia tema tapo 1933 m. britų filmas "The Ghoul" ("Vaiduoklis"). Aktorius Borisas Karloffas vaidino mirštantį egiptologą, turintį okultinį brangakmenį, vadinamą Amžinąja šviesa, kuris, jo manymu, suteiks nemirtingumą, jei jis bus palaidotas kartu su juo ir taip galės jį įteikti Anubiui pomirtiniame gyvenime. Žinoma, besiginčijantys godūs paveldėtojai ir bendrininkai norėtų brangakmenį pasilikti sau. Karlofas prisiekia prisikelti iš kapo ir atkeršyti visiems, kurie kėsinsis į jo planą, ir šį pažadą ištesi, kai po jo mirties vienas iš jo kolegų pavagia Amžinąją šviesą.
Svetainėje 1968, George'o A. Romero filme "Gyvųjų numirėlių naktis" atgiję lavonai (zombiai) buvo sujungti su kanibalistinėmis pabaisomis (ghuliais). Tuo jis sukūrė naujus kino monstrus, baisesnius nei bet kuris iš jų atskirai. Filme iš tikrųjų buvo vartojamas terminas "ghulas". Terminas "zombiai" atsirado vėliau, po filmo pasirodymo. Romeras niekada apie juos taip negalvojo; jis sakė, kad išgirdęs terminą "zombiai" pagalvojo apie Karibų jūros būtybes.
1976 m. turkiškas filmas "Pieno broliai" (originali H. Rahmi Gurpinaro "Gulbės" istorija) - turkiška komedija. Čia ghulas - tai monstras, turintis ypatingų galių. Senaisiais laikais ghulu gąsdindavo mažus vaikus, todėl čia ghulu gąsdinami ne tik maži vaikai, bet ir dideli žmonės.
1975 m. britų filme "Šmėkla" (nesusijusiame su Karloffo filmu) Peteris Cushingas vaidina išsižadėjusį misionierių, kurio sūnus, keliaudamas po Indiją, pamėgo žmonių mėsą. Sūnaus protui ir kūnui degeneruojant, P. Kušingas liepia išsiųsti kelis jaunuolius ir paruošti juos kaip maistą savo palikuoniui, kurį jis laiko užrakintą palėpėje.
1975 m. antologiniame filme "Monstrų klubas" buvo scena, kai į vaiduoklių kaimą pakliūva neatsargus keliautojas (Stuartas Whitmanas), kuris, padedamas vienos pusiau žmogiškos merginos, laikinai pabėga nuo būtybių, bet yra sugaunamas, kai paaiškėja, kad vaiduokliai apsigyveno įprastame žmonių pasaulyje.
Anime ir manga serijose "Hellsing" ghuliai yra į zombius panašios būtybės, kurios atsiranda, kai "čipuotas" (technologinis) vampyras mirtinai nusausina auką, o mangoje - kai vampyras nusausina nekaltosios kraują. Mirtinai sužeisti jie akimirksniu subyra į dulkes. Juos valdo juos įkandęs vampyras, jie valgo žmogaus mėsą ir yra pakankamai protingi, kad galėtų naudotis šaunamaisiais ginklais. Neretai pasitaiko, kad vampyras susikuria nedidelę gūlų armiją puolimui ar gynybai.
"The Ghoul" - tai Klivlendo srities siaubo televizijos laidų vedėjo Rono Sweedo sceninis vardas.
Komiksų apie Betmeną frančizė, įskaitant 2005 filme "Betmenas prasideda" (angl. Batman Begins) yra antagonistas vardu Rā's al-Ghūl, kurio vardas kilęs iš originalaus arabiško Persėjo žvaigždyno žvaigždės Algol pavadinimo, reiškiančio "pabaisos (t. y. Medūzos) galvą".
