Gyvūnų spalva
Gyvūnų spalva (arba spalvingumas) atsiranda dėl šviesos, atsispindinčios nuo gyvūno paviršiaus. Gyvūnai spalvas gamina naudojant pigmentus, chromatoforus ir kitas struktūras bei bioliuminescenciją.
Kadangi gyvūnams regėjimas paprastai yra labai svarbus, o plėšrūnai jį dažnai naudoja kaip tolimą grobio paieškos būdą, gyvūno spalva turi atlikti vieną ar daugiau funkcijų. Šios funkcijos, kaip antai grobio paieška, vengimas sugauti arba partnerio paieška, yra visiškai būtinos gyvybei ir išlikimui. Todėl gyvūnų spalvą lemia natūralioji atranka, nes ji turi įtakos gyvūnų ir jų palikuonių išlikimui.
Kai kurios iš akivaizdžiausių spalvų funkcijų yra šios:
- maskuotė: galimybė gyvūnui išlikti nepastebėtam.
- Signalizavimas kitiems gyvūnams
- Įspėjamoji spalva: signalas kitiems gyvūnams nepulti
- Mimikrija: pasinaudojimas kitos rūšies įspėjamąja spalva
- Lytinė atranka: partnerio paieška
- Kitos signalizavimo rūšys
- Diversija
- Apsauga nuo išgąsčio: netikėti spalvų blyksniai arba akių dėmės
- Apakinti: suklaidinti plėšrūną greitai judant ryškiu raštu (pvz., zebro dryžiais).
- Fizinė apsauga: pavyzdžiui, atogrąžų klimato šalyse gyvenančių žmonių odos pigmentai yra tamsūs ir apsaugo nuo nudegimo saulėje ir odos vėžio.
- Atsitiktinis nuspalvinimas. Tai būdinga augalams, kurių lapai žali, nes chlorofilas yra žalias. Gyvūnuose tai pasitaiko retai, pavyzdžiui, jie turi raudoną kraują (hemas, reikalingas deguoniui pernešti, yra raudonas). Tačiau kai raudona spalva išryškėja paviršiuje, tai dažnai lemia atranka, kaip žmogaus raudonos lūpos.
Dažniausiai spalva naudojama plėšrūnų ir grobuonių santykiuose. "Prieš plėšrūnus nukreiptos adaptacijos pasitaiko visuose pasaulio biomuose ir beveik visose taksonominėse grupėse".
Gyvūnų spalva jau seniai domimasi ir tiriama biologijoje. Pagal 1859 m. Čarlzo Darvino sukurtą natūralios atrankos teoriją tokios savybės kaip spalva išsivystė dėl to, kad suteikia atskiriems gyvūnams reprodukcinį pranašumą. Pavyzdžiui, individai, turintys šiek tiek geresnę maskuotę nei kiti tos pačios rūšies individai, vidutiniškai palieka daugiau palikuonių.
Raudonasis posparnis yra paslaptingas, o ramybės metu - trikdančiai raštuotas
Stebinantis raudonosios posparnės blyksnis, kai ji sutrikdoma
Kai drugelio sparnai atviri, jo akių dėmės stebina; jos taip pat nukreipia atakas nuo kūno. Šis vabzdys išgyveno paukščio ataką į akių dėmę ant dešiniojo užpakalinio sparno.
Ryškiaspalvė rytietiškoji saldžioji žuvytė (Plectorhinchus vittatus) laukia, kol dvi ryškiaspalvės švarutėlės žuvys nuo jos odos nuplaus parazitus. Taškuota uodega ir pelekų raštas rodo, kad žuvys yra lytiškai subrendusios, o žuvų valytojų elgesys ir raštas rodo, kad jos gali valyti, o ne būti grobiu.
Kai sparnai uždaryti, povų drugelis yra paslaptingas lapų mėgdžiotojas.
Drąsus zebro raštas gali akimirkai suklaidinti persekiojančius liūtus: akinanti apsauga.
Išgąsdinti ir apakinti gynybą
Gyvūnai gali apsisaugoti nuo maskuojamosios medžiagos per atstumą, tačiau susidūrę su plėšrūnu jie gali persijungti į "blykstės" gynybą, kad laimėtų laiko ir atitrauktų plėšrūno dėmesį. Plėšrūnas dažnai užsimerkia arba atsuka veidą į šalį, kad apsisaugotų. Tai refleksas, kurio tikslas - apsaugoti gyvybiškai svarbią veido sritį. Tą sekundę, kai plėšrūnas užsimerkia, grobis nuskrenda arba pašoka ir vėl nusileidžia maskuodamasis. Toks spalvos ir elgesio modelis yra gana įprastas. Vadovėliuose jis vadinamas deimatine gynyba, nuo graikų kalbos žodžio "baimė" arba "išgąstis".
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kokiais būdais gyvūnai gamina spalvas?
A: Gyvūnai spalvas gamina naudodami pigmentus, chromatoforus ir kitas struktūras bei bioliuminescenciją.
K: Kaip gyvūnų spalva daro įtaką išgyvenimui?
A: Gyvūnų spalvą lemia natūralioji atranka, nes ji turi įtakos gyvūnų ir jų palikuonių išlikimui. Spalva gali būti naudojama maskuotei, signalizavimui kitiems gyvūnams, įspėjamajam nuspalvinimui, mimikrijai, lytinei atrankai ir kitoms signalizacijos rūšims.
K: Kokia yra 1859 m. Čarlzo Darvino natūraliosios atrankos teorija?
A: 1859 m. Čarlzo Darvino natūraliosios atrankos teorijoje teigiama, kad tokios savybės, kaip spalva, išsivystė suteikdamos atskiriems gyvūnams reprodukcinį pranašumą. Individai, turintys šiek tiek geresnę maskuotę nei kiti tos pačios rūšies individai, vidutiniškai palieka daugiau palikuonių.
K: Kokie yra keli pavyzdžiai, kaip gyvūnų spalva padeda plėšrūnų ir aukų santykiuose?
Atsakymas: Pavyzdžiui, maskuotė, kad liktų nepastebėti; signalas kitiems gyvūnams nepulti; pasinaudojimas kitos rūšies gyvūnų įspėjamuoju nuspalvinimu; netikėti spalvos blyksniai arba akių dėmės; plėšrūno suklaidinimas greitai keičiant ryškų raštą (pvz., zebro dryžiai); fizinė apsauga, pvz., žmonių tamsūs odos pigmentai apsaugo nuo nudegimo saulėje ir odos vėžio.
K.: Kas yra atsitiktinis nuspalvinimas?
A: Atsitiktinis nuspalvinimas būdingas augalams, kurių lapai žali, nes chlorofilas yra žalias. Gyvūnuose jis pasitaiko retai, bet kai paviršiuje matosi raudona spalva, dažnai tai būna dėl atrankos, pavyzdžiui, žmogaus raudonos lūpos.
K: Kokias funkcijas atlieka gyvūnų spalva?
A: Gyvūnų spalva atlieka tokias funkcijas, kaip grobio suradimas arba vengimas sugauti, partnerio suradimas arba signalizavimas kitiems gyvūnams - visos šios funkcijos būtinos gyvybei ir išlikimui.
