Chazarai buvo pusiau klajokliška tiurkų tauta, kuri VI–X a. sukūrė galingą kaganatą Rytų Europos stepėse, vadinamą Chazarija. Chazarai iškilo po to, kai Vakarų tiurkų kaganatas buvo paveiktas Tangų Kinijos ekspansijos; jų jėga ir politinė svarba formavosi VI–VII a., o valstybė išliko reikšminga iki X a.
Geografinis ir politinis vaidmuo
Chazarija tris šimtmečius (apie 650–965 m.) kontroliavo teritorijas nuo Volgos–Dono stepės iki Krymo ir Kaukazo. Jos sostinė dažnai minima kaip Itil (Atil), o svarbūs miestai buvo ir Samandar, Balanžaras bei kiti prekybos ir administraciniai centrai. Kaganatas stovėjo tarp didžiųjų kaimynų — Bizantijos imperijos, įvairių stepių klajoklių ir Umajadų kalifato — ir ilgą laiką buvo svarbus geopolitinis tarpininkas bei kartais sąjungininkas Bizantijos, padėdamas jai prieš Sasanidų Persijos imperiją ir kitus priešininkus.
Ekonomika ir prekyba
Chazarija buvo tarptautinis prekybos centras ir svarbi stotelė Šilko kelyje. Jos padėtis leido kontroliuoti kelią, jungiantį Kiniją, Artimuosius Rytus ir Kijevo Rusią. Per Chazariją keliavo prekės, vergai ir idėjos — nuo brangenybių ir sideritų iki laivininkystės ir prekybos tarp Skandinavijos, persų, arabų ir slavų žemių. Valstybės pajamos gaudavosi iš muitų, tranzito mokesčių ir prekybos kontrolės.
Valdymas ir karinė organizacija
Politinė tvarka chazarų kaganate iki galo nėra pilnai aiški, tačiau istorikai aptinka požymių apie dvigubą valdžią: suverenas (kagan) dažnai turėdavo daugiau ritualinį statusą, o faktinę valdžią vykdydavo karinis vadovas (bekas). Chazarų karinė jėga rėmėsi jėgaus kavalerijos kontingentais ir sąjungomis su įvairiomis klajoklių gentimis — bulgarais, oguzais ir kitais. Jie taip pat keldavo kariuomenes, kad ginti prekybos kelių kontrolę ar išvengti grėsmių iš kaimynų.
Religija ir kultūra
Pradinės chazarų religijos šaknys glūdi tengrizme (tengriizmo tradicijose), kaip ir daugelyje kitų hunams ir tiurkų tautoms priklausančių grupių. Be to, regione buvo paplitę ir įvairios abraominės religijos — krikščionybė ir islamas turėjo įtakos, ypač per diplomatinius ir prekybinius ryšius. VIII–IX a. valdantiesiems sluoksniams dažnai priskiriama atsivertimo į judaizmą galimybė; tokį įvykį liudija arabų ir hebrajų šaltiniai (pvz., Chazarių laiškai), tačiau mokslininkai diskutuoja, ar judaizmas tapo valstybine religija ar išliko daugiau elitine, politine ir simboline praktika. Archeologiniai duomenys rodo kultūrinį mišrumą ir religinių įtakų įvairovę.
Nuosmukis ir pabaiga
IX–X a. Chazarija pradėjo silpnėti dėl vidaus problemų, ekonominių pokyčių ir spaudimo iš kaimyninių jėgų. Reikšmingas smūgis buvo Kijevo Rusia valdovo Sviatoslavo kampanija 965–969 m., po kurios chazarų valstybė prarado didelę dalį savo galios ir daugelis jos teritorijų buvo inkorporuoti į slavų ir kipčakų (polovcų) kontrolę. Vėlesniais amžiais chazarų politinė tapatybė išnyko arba susiliejusi su kitomis stepinėmis tautomis.
Palikimas ir istoriniai ginčai
Chazarų palikimas jausmingas tiek archeologiškai, tiek kultūriškai: jie formavo prekybinius tinklus, tarpininkavo tarp Rytų ir Vakarų ir paveikė etnografinius procesus stepėse. Kai kurie teigia, kad iš chazarų kilę tokie grupių pavadinimai kaip kazokai arba kad jie prisidėjo prie žydų bendruomenių genezės. Ypač garsus ir daug ginčų keliantis teiginys — kad dalis aškenazių, yra kilę iš chazarų — sulaukė plačios diskusijos. Dauguma šiuolaikinių genetinių ir istorinių tyrimų nerodo aiškaus plataus chazarų paveldėjimo moderniems aškenaziams; mokslininkai pabrėžia mišrią ir kompleksišką diasporos kilmę.
Šaltiniai ir tyrimai
Apie chazarus žinoma iš įvairių šaltinių — arabų kronikų, bizantijos raštų, hebrajų laiškų (pvz., Hasdai ibn Šapruto ir chazarių atsakymai) bei archeologinių radinių. Daug informacijos yra fragmentiška ir interpretacijai jautri, todėl daugelis chazarų istorijos aspektų (pvz., tikslus atsivertimo laikas ar masiškumo laipsnis) tebėra diskutuotini.
Chazarija — tai istorinis pavyzdys, kaip stepės tautos sugeba sukurti tarpvalstybinį prekybos ir politinį centrą, kur susikerta Rytų ir Vakarų įtaka, o jos istorija padeda geriau suprasti Vidurio Rytų, Rytų Europos ir stepės regionų ryšius VI–X a.