Moricas Vagneris (1813–1887) – vokiečių gamtininkas ir geografas
Moricas Vagneris (1813–1887) – vokiečių gamtininkas ir geografas; Alžyro tyrinėjimai, geografinės izoliacijos vaidmuo rūšių atsiradime, ekspedicijos Amerikoje ir Karibuose, svarbus evoliucijos idėjų plėtotojas.
Moricas Vagneris (1813 m. spalio 3 d. Bairoite - 1887 m. gegužės 31 d. Miunchene) - vokiečių tyrinėtojas, kolekcinininkas, geografas ir gamtininkas.
Vagneris trejus metus (1836-1839 m.) skyrė Alžyrui tyrinėti. Ten jis padarė svarbų gamtos istorijos atradimą, kurį vėliau išplėtojo.
Jo idėja, pirmą kartą paremta neskraidančių vabalų tyrimu, buvo ta, kad geografinė izoliacija gali būti labai svarbi rūšių atsiradimui. Nors iš pradžių ši idėja buvo atmesta, ji pasirodė esanti svarbi evoliucijos teorijai.
1852-1855 m. Vagneris kartu su bendražygiu keliavo po Šiaurės ir Centrinę Ameriką bei Karibų jūros regioną. 1843 m. gegužę Vagneris keliavo po Sevano ežero regioną Armėnijoje. Senatvėje, sulaukęs 73 metų, jis nusižudė Miunchene. Jo brolis Rudolfas buvo fiziologas ir anatomas.
Gyvenimas ir kelionės
Moricas Vagneris daugeliu atžvilgių buvo tyrinėtojas–keliautojas. Ilgos ekspedicijos į užsienio šalis leido jam rinkti gamtines kolekcijas ir stebėti organizmų pasiskirstymą skirtingose geografinėse zonose. Jo ilgiausia ir ankstyviausia ekspedicija — trys metai Alžyre (1836–1839) — suteikė pamatą vėlesniems teoriniams apmąstymams.
Mokslinė veikla ir idėjos
Vagnerio pagrindinis mokslinis indėlis — idėja, kad geografinė izoliacija ir ribotas organizmų sugebėjimas migruoti gali paskatinti naujų rūšių susidarymą. Ją jis iškėlė, remdamasis savo tyrimais apie neskraidančius vabalus (ir kitus silpnai migruojančius organizmus), kurių populiacijos, atsidūrusios atskirose teritorijose, laikui bėgant skyrėsi.
Vagneris pabrėžė, kad net nedidelės dispersijos kliūtys gali užkirsti kelią genų maišymuisi ir taip leisti vietinėms populiacijoms kaupti skirtumus. Šis požiūris buvo dalimis prieštaringas tuo metu dominuojančioms idėjoms, ypač dėl natūralios atrankos vaidmens, tačiau vėliau tapo svarbiu pagrindu vadinamajai allopatrinei (geografinės izoliacijos pagrindu grindžiamai) speciacijos sampratai.
Darbai ir poveikis
Vagneris parašė kelis mokslinius darbus ir nemažai straipsnių apie rūšių kilmę, geografinius pasiskirstymus ir kolekcijų reikšmę sistematikai. Jo teoriniai argumentai paskatino platesnę diskusiją apie evoliucijos mechanizmus. Nors kai kurios jo idėjos buvo kritikuotos arba laikomos nepakankamai tiekiamomis natūralios atrankos paaiškinimui, daug kas, ką jis teigė apie izoliacijos reikšmę, vėliau tapo integralia biologinės įvairovės ir speciacijos teorijos dalimi.
Mokslininkų bendruomenės vertinimas ir paveldas
Istorikai ir biologai Vagnerį dažnai vertina kaip vieną iš ankstyvųjų mokslininkų, kurie į evoliucijos diskusiją įtraukė geografinio pasiskirstymo ir dispersijos apribojimų svarbą. Jo empiriniai duomenys iš ekspedicijų ir didelės kolekcijos prisidėjo prie vėlesnių tyrimų geografijoje, taksonomijoje ir ekologijoje. Šiandien jo idėjos laikomos svarbiu žingsniu link supratimo, kaip erdvė ir judėjimas veikia rūšių diferenciaciją.
Asmeninis gyvenimas
Vagneris buvo aktyvus kolekcininkas ir tyrinėjo platų organizmų spektrą. Jo gyvenimas nebuvo be iššūkių: senatvėje jis pasitraukė iš aktyvios mokslinės veiklos, o mirė Miunchene 1887 m. Jo brolis Rudolfas Vagneris taip pat buvo žymus mokslininkas — fiziologas ir anatomas, todėl šeima turėjo reikšmingą indėlį į vokiečių mokslą XIX a.
Santrauka
- Moricas Vagneris — vokiečių tyrinėtojas, kolekcininkas, geografas ir gamtininkas (1813–1887).
- Aiškiau nei daugelis to meto mokslininkų kėlė geografinės izoliacijos reikšmę rūšių atsiradimui.
- Keliavo ir rinko medžiagą Alžyre, Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje, Karibuose ir Armėnijoje.
- Nors jo idėjos iš pradžių sulaukė prieštaravimų, jos prisidėjo prie šiuolaikinio supratimo apie speciaciją ir biogeografiją.
Moritzas Wagneris
Vagnerio reikšmė
Vagneris anksti pradėjo geografo karjerą ir išleido keletą geografinių knygų apie Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus ir tropinę Ameriką.
Jis taip pat buvo aistringas gamtininkas ir kolekcininkas, dėl šios veiklos jis geriausiai žinomas biologams. Evoliucionistas ir biologijos istorikas Ernstas Mayras (Ernst Mayr) yra aprašęs Vagnerio reikšmę.
Trejus metus gyvendamas Alžyre, Vagneris, be kita ko, tyrinėjo neskraidančius vabalus Pimelia ir Melasoma. Kiekviena gentis suskirstyta į kelias rūšis, kurių kiekviena gyvena tik tam tikrame šiaurinės pakrantės ruože tarp upių, nusileidžiančių nuo Atlaso kalnų į Viduržemio jūrą. Vos tik perėjus upę, atsiranda kita, bet artimai gimininga rūšis.
Vagneriui pavyko atlikti panašius stebėjimus Kaukaze ir Andų slėniuose, todėl po to, kai buvo paskelbta "Rūšių kilmė", jis padarė išvadą:
"... pradinė rūšis [atsiras] tik tada, kai keli individai peržengs ribines savo paplitimo ribas... naujos rasės susiformavimas niekada nebus sėkmingas... jei kolonistai nebus ilgai atskirti nuo kitų savo rūšies atstovų."
Tai buvo ankstyvas geografinio rūšiavimo proceso aprašymas. Vėliau ši idėja buvo suformuluota kitaip: "Organizmai, kurie niekada nepalieka savo senosios paplitimo teritorijos, niekada nepasikeis". Tai negali būti pažodžiui teisinga ir yra perdėtas jo idėjos teiginys.
Šios idėjos likimas buvo nelaimingas. "Deja, Vagneris [savo idėją] sujungė su kai kuriomis savotiškomis idėjomis apie variaciją ir atranką" (Mayr). Pagrindiniai evoliucionistai (Darvinas, Volisas, Veismanas) užsipuolė Vagnerio geografinio rūšiavimo idėją, ir ji patyrė ilgą nuosmukį. Tačiau 1942 m. ją vėl iškėlė Mayras, ir geografinio rūšiavimo svarba tapo viena pagrindinių evoliucijos sintezės idėjų.
Kritika
Šiuolaikiniai ekspertai, tokie kaip Ernstas Mayras, Jerry Coyne'as ir Allenas Orras, sutinka, kad Vagneris pirmasis nustatė geografinį rūšiavimą. Tačiau jo "migracijos teorija" buvo pagrįsta gana paprasta, Lamarckio evoliucijos idėja. Vagneris laiškuose Darvinui teigė, kad jis nepastebėjo esminio geografinio komponento, padedančio suprasti naujų rūšių evoliuciją. Darvinas iš pradžių draugiškai atsakė į šiuos laiškus ir sutiko, kad geografinė izoliacija yra svarbi (nors ir ne vienintelis rūšių susidarymo būdas). Vėliau jį erzino vis labiau isteriškas Vagnerio tonas ir vienašališki argumentai, ir jis parašė ant savo 1875 m. Vagnerio straipsnio kopijos "bjauriausią nesąmonę", iš dalies dėl to, kad Vagneris ignoravo natūraliosios atrankos svarbą, be to, be jokios nuorodos ištraukė jam patikusias Darvino teorijos dalis ir visą laiką tvirtino, kad Darvino pažiūros buvo neteisingos.
Panašiai kaip ir Darvinas, kunigas J. T. Gulickas taip pat manė, kad Vagnerio teorijos yra perdėtos, tačiau vėlesniame straipsnyje Gulickas teigia, kad "Moritzas Vagneris savo knygoje "Organizmų migracijos dėsnis" pirmasis pabrėžė geografinės izoliacijos, kaip evoliucijos veiksnio, svarbą, tačiau teigdamas, kad be geografinės izoliacijos natūralioji atranka negali turėti jokio poveikio kuriant naujas rūšis, jis peržengė tai, ką galima pagrįsti faktais".
Ernsto Mayro formuluotė padėjo išsiaiškinti klausimus, kuriuos Wagneris paliko neišspręstus: "Nauja rūšis išsivysto, jei populiacija, atsiskyrusi nuo savo tėvinės rūšies, izoliacijos laikotarpiu įgyja požymių, kurie skatina arba užtikrina izoliaciją, kai išoriniai barjerai sugriūva". Zoologas taksonomas Bernhardas Renschas (Bernhard Rensch) taip pat daug prisidėjo prie to, kad geografinis rūšiavimas būtų įtrauktas į evoliucinį meniu. Jis nustatė, kad geografinis atsiskyrimas yra dažniausias pradinis žingsnis į kladogenezę (rūšių skilimą).
Vagnerio įžvalgų svarba šiandien neabejotina. Ją daugelį metų užgožė kitos klaidingos jo idėjos, tačiau tai buvo tikra gamtamokslinė įžvalga, įgyta stebint vabzdžius jų natūraliose buveinėse.
"Po 1859 m. prireikė daugiau nei 60 metų, kol pagrindiniai specialistai... [nauja rūšis gali išsivystyti, kai populiacija, būdama izoliuota nuo motininės populiacijos, įgyja izoliacijos mechanizmą."
Vagnerio publikacijos
- Reisen in der Regentschaft Algier in den Jahren 1836, 1837 und 1838. 3 Bde. Leipzig 1841.
- Der kaukasus und das Land der Kosaken. 2 Bde. Leipzig 1847.
- Reise nach Kolchis. Leipcigas 1850.
- Reise nach dem Ararat und dem Hochlande Armeniens. Stuttgart 1848.
- Reise nach Persien und dem Lande der Kurden. 2 Bde. Leipzig 1851.
- Die Republik Costa-Rica. Leipzig 1856.
- Über die hydrogaphischen Verhältnisse und das Vorkommen der Süßwasserfische in den Staaten Panama und Ecuador. Abhandlungen der königlich bayerischen Akademie der Wissenschaften, II Classe 11 (I Abt.)
- Reisen in Nordamerika in den Jahren 1852 und 1853. (su Carlu Scherzeriu) 3 tomai, Gotha 1861.
- Die Darwinsche Theorie und das Migrationsgesetz der Organismen. Leipzig 1868. Leidimas anglų kalba: Wagner M. 1873. Darvino teorija ir organizmų migracijos dėsnis. Išvertė I. L. Laird, Londonas.
- Naturwissenschaftliche Reisen im tropischen Amerika. Stuttgart 1870.
- Über den Einfluß der geographischen Isolierung und Kolonienbildung auf die morphologischen Veränderungen der Organismen. München 1871.
- Die Entstehung der Arten durch räumliche Sonderung. [The origin of species by spacial separation] Gesammelte Aufsätze. Benno Schwalbe, Basel 1889.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Moricas Vagneris?
A: Moricas Vagneris buvo 1813-1887 m. gyvenęs vokiečių tyrinėtojas, kolekcininkas, geografas ir gamtininkas.
K: Koks buvo svarbus Vagnerio atradimas gamtos istorijos srityje?
A: Svarbus Wagnerio atradimas gamtos istorijoje buvo tas, kad geografinė izoliacija gali būti labai svarbi rūšims atsirasti, remiantis neskraidančių vabalų tyrimais.
K.: Ar mokslininkų bendruomenė iš pradžių pritarė Vagnerio idėjai apie rūšių susidarymą?
A.: Ne, iš pradžių mokslo bendruomenė atmetė Vagnerio idėją apie rūšių susidarymą.
K.: Kuo Wagnerio idėja apie rūšių susidarymą buvo svarbi evoliucijos teorijai?
A.: Vagnerio idėja apie rūšiavimą pasirodė esanti svarbi evoliucijos teorijai, nes ji parodo, kaip izoliuotos populiacijos gali vystytis nepriklausomai ir tapti naujomis rūšimis.
K: Kur Vagneris keliavo 1852-1855 m.?
A: 1852-1855 m. Vagneris keliavo po Šiaurės ir Centrinę Ameriką bei Karibų jūros regioną, lydimas palydovo.
K: Kokiame regione Vagneris keliavo 1843 m. gegužę?
A: 1843 m. gegužę Vagneris keliavo po Sevano ežero regioną Armėnijoje.
K: Kaip mirė Vagneris ir kokio amžiaus?
A: Vagneris nusižudė Miunchene, būdamas 73 metų.
Ieškoti