Šiaurės Sulavesis

Pavadinimas

Šiaurės Sulavesio apylinkės anksčiau buvo vadinamos Minahasa. Šis pavadinimas kartais vis dar vartojamas. Žodis Minahasa kilęs iš žodžių Mina-Esa (Minaesa) arba Maesa, kurie reiškia būti viena arba vienytis Šis pavadinimas rodo viltį suvienyti vietovės etnines grupes, įskaitant: Tontemboan, Tombulu, Tonsea, Tolour (Tondano), Tonsawang, Ponosakan, Pasan ir Bantik. Žodį "Minahasa" pirmą kartą pavartojo olandų regentas Manade J. D. Šieršteinas 1789 m. spalio 8 d. pranešime Maluku gubernatoriui.

Istorija

Priešistorinis

Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad Šiaurės Sulavesio saloje žmonės gyveno prieš 30 000 metų, remdamiesi Liang Sarru oloje Salibabu saloje esančiais įrodymais. Kiti įrodymai liudija apie gyvybę maždaug prieš 6 000 metų Passo kalvos vietovėje Kakaso rajone ir prieš 4 000 metų iki mūsų eros pradžios Liang Tuo Mane'e urve Arangkaa Karakelango saloje.

Ankstyvasis laikotarpis

Kolonijinis laikotarpis

XVI a. pabaigoje į Šiaurės Sulavesį atvyko portugalai ir ispanai. Portugalija buvo pirmoji Vakarų valstybė, atvykusi į Šiaurės Sulavesį. Portugalų laivas išsilaipino Manado mieste Tuo metu šiaurines salas kontroliavo Maguindanao sultonatas. Portugalai pastatė Amurango fortą.

Ispanijos laivas prisišvartavo Talaud ir Siau saloje, į Ternatę. Manade Ispanija pastatė fortą, nuo tada Minahasą pradėjo kontroliuoti Ispanija. Pasipriešinimas prieš ispanų okupaciją pasiekė kulminaciją 1660-1664 m.

Olandų laivas Manado mieste išsilaipino 1660 m., padėdamas Minahasos konfederacijai kovoti prieš Ispaniją. Minahasos konfederacijos narių respublikinė asociacija "Jungtinės tautos" sudarė prekybos susitarimą su VOC. Vėliau dėl šio prekybos bendradarbiavimo susitarimo VOC monopolizavo prekybą ir palaipsniui ėmė primesti savo valią, galiausiai sukėlusią 1700 m. pasipriešinimą Ratahane, kuris baigėsi 1809-1811 m. Olandijos Minahasos karu prie Tondano.

Ispanai jau buvo kolonizavę Filipinų salas. Jie Minahasą pavertė kavos plantacija. Ispanija Manadą pavertė kavos prekybos centru kinų pirkliams. Kai kurios Minahaso gentys padėjo Ispanijai 1550 m. užimti portugalų fortą Amurange. Tada ispanų kolonistai Manade pastatė fortą. Galiausiai Ispanija kontroliavo visą Minahasą.

XVI a. viena pirmųjų indoeuraziečių bendruomenių salyne buvo Manado mieste. Pirmasis Manado karalius buvo Muntu Untu (1630 m.). Jis buvo pusiau ispanų kilmės. Vėliau Ispanija sutartimi už 350 000 dukatų perdavė Minahasą portugalams. Minahasos valdovai pasiuntė Supitą, Pa'atą ir Lontohą kovoti su olandais, kad išstumtų portugalus iš Minahasos. Jiems tai pavyko 1655 m. 1658 m. jie pasistatė savo tvirtovę ir po kelerių metų išstūmė paskutinius portugalus.

XVII a. pradžioje olandai nuvertė Ternatės sultonatą. Jie ėmė mažinti Ispanijos ir Portugalijos galią salyne. 1677 m. olandai užkariavo Sangiro salyną. Po dvejų metų Maluku gubernatorius Robertas Padtbrugge'as apsilankė Manade. Jis sudarė susitarimą su Minahasano vadais. Tai leido olandams dominuoti ateinančius 300 metų. Tačiau tiesioginis olandų valdymas prasidėjo tik 1870 m. Olandai padėjo suvienyti Minahaso konfederaciją. 1693 m. minahasai pasiekė karinę pergalę prieš Mongondovų gentį pietuose. Olandų įtaka didėjo, Minahasoje plito krikščionybė ir europietiška kultūra. Manado mieste 1881 m. įkurtos misionierių mokyklos buvo vienas pirmųjų masinio švietimo bandymų Indonezijoje. Baigusieji šias mokyklas galėjo įsidarbinti valstybės tarnautojais, kariuomenėje ir Olandijos Rytų Indijos vyriausybėje. Minahasos santykiai su olandais dažnai buvo prasti. 1807 ir 1809 m. tarp olandų ir Tondano vyko karas. Iki 1870 m. Minahasos teritorija nebuvo tiesiogiai valdoma Nyderlandų. Tačiau ilgainiui olandai ir Minahasa labai suartėjo. Todėl Minahasa dažnai buvo vadinama 12-ąja Nyderlandų provincija. Net 1947 m. Manade susikūrė politinis judėjimas Twapro, sutrumpintai Twaalfde Profincie (Dvyliktoji provincija), kuris siekė formalios Minahasos integracijos į Nyderlandų Karalystę.

Nepriklausomybė

1942-1945 m. japonai buvo okupavę šią teritoriją. 1945 m. sąjungininkų pajėgos smarkiai bombardavo Manadą. Vėliau nepriklausomybės laikotarpiu įvyko skilimas tarp proindonezietiško ir proolandiško Minahaso. Paskyrus Samą Ratulangį pirmuoju Rytų Indonezijos gubernatoriumi, tada pavyko laimėti Minahasos paramą Indonezijos Respublikai. Po Indonezijos nepriklausomybės paskelbimo Indonezija suskirstyta į 8 provincijas, o Sulavesis yra viena iš jų. Pirmasis Sulavesio gubernatorius buvo S. G. J. Ratulangi, dar vadinamas nacionaliniu didvyriu. 1948 m. Sulavesyje buvo įkurta Rytų Indonezijos valstybė, kuri vėliau tapo viena iš Indonezijos Jungtinių Valstijų valstijų. Rytų Indonezijos valstybė buvo panaikinta ir prijungta prie Indonezijos Respublikos. Remiantis 1964 metų įstatymu Nr. 13, suformuota Šiaurės Sulavesio provincija. 1959 m. rugpjūčio 14 d. paskelbta provincijos jubiliejumi.

1957 m. kovo mėn. Šiaurės ir Pietų Sulavesio kariniai vadovai pareikalavo daugiau laisvės nuo Javos. Jie norėjo aktyvesnės plėtros, teisingo mokesčių pinigų pasidalijimo ir pagalbos kovojant su Kaharo Muzakaro sukilimu Pietų Sulavesyje. Jie norėjo, kad centrinei vyriausybei vienodai vadovautų ir Sukarno, ir Hatta. Iš pradžių judėjimas "Permesta" (Visatos kovos chartija) buvo tik reformų, o ne separatistinis judėjimas.

Centrinės vyriausybės ir Sulavesio kariuomenės vadovų derybos užkirto kelią smurtui Pietų Sulavesyje, tačiau Minahasan lyderiai nebuvo patenkinti susitarimo rezultatais ir judėjimas įsiplieskė. Bijodami pietų dominavimo, Minahasan lyderiai 1957 m. birželio mėn. paskelbė savo Šiaurės Sulavesio autonominę valstybę. Tuo metu centrinė valdžia kontroliavo Pietų Sulavesi, tačiau šiaurėje nebuvo stiprių centrinės valdžios figūrų, be to, sklido gandai, kad Jungtinės Valstijos ginkluoja sukilimą šiaurinėje Sumatros dalyje, taip pat susijusią su Minahasan lyderiais.

Dėl užsienio intervencijos galimybės centrinė vyriausybė paprašė karinės pagalbos iš pietų Sulavesio. Vėliau Permestos pajėgos buvo išvestos iš Centrinio Sulavesio, Gorontalo, Sangiro ir Morotai Maluku regione. Permestos lėktuvai (kuriuos tiekė JAV ir kuriais skraidė Filipinų, Taivano ir Amerikos pilotai) buvo sunaikinti. Tada JAV pajudėjo toliau, o 1958 m. birželio mėn. centrinės vyriausybės kariuomenė išsilaipino Minahasoje. Permestos sukilimas baigėsi 1961 m. viduryje.

Sumatros ir Sulavesio sukilimai nepavyko. Jie netgi padėjo sukurti tai, ko nenorėjo, nes centras reagavo į sukilimo grėsmę. Centrinės valdžios autoritetas didėjo, o regioninė autonomija silpnėjo. Stiprėjo radikalus nacionalizmas. Komunistų partijos valdžia ir Sukarno galia išaugo, o Hatos galia susilpnėjo. Sukarno 1958 m. galiausiai įtvirtino vadovaujamą demokratiją.

Po 1998 m. reformų Indonezijos vyriausybė pradėjo priimti įstatymus, kuriais stiprinama regionų autonomija - pagrindinė idėja, už kurią kovoja Permesta.

Aplinka

Klimatas

Šiaurės Sulavesio klimatas yra tropinis, pučia muzonų vėjai. Vakarų vėjai šiaurinę pakrantę nuo lapkričio iki balandžio mėnesio užlieja lietumi. Nuo gegužės iki spalio jis pereina į sausus pietų vėjus. Per metus iškrinta nuo 2000 iki 3000 mm kritulių. Būna apie 90-140 lietingų dienų. Vidutinė temperatūra - 25 laipsniai Celsijaus. Užfiksuota vidutinė aukščiausia oro temperatūra - 30 laipsnių Celsijaus, o žemiausia vidutinė oro temperatūra - 22,1 laipsnio Celsijaus.

Geografija

Šiaurės Sulavesio provincija yra šiaurinėje Sulavesio salos pusiasalio dalyje. Tai viena iš trijų Indonezijos provincijų, esančių svarbiose Ramiojo vandenyno pakrantės vietose. Kitos dvi provincijos yra Šiaurės Sumatra ir Ačeho specialusis regionas. Šiaurės Sulavesis yra netoli pusiaujo, 0,30-4,30 šiaurės platumos (Lu) ir 121-127 rytų ilgumos (BT). Pusiasalis tęsiasi iš rytų į vakarus. Sangihe ir Talaudo salos yra labiausiai į šiaurę nutolusios provincijos dalys. Tai yra Šiaurės Sulavesio ribos:

Šiaurės	Celebeso jūra, Ramusis vandenynas ir Filipinai
Pietų	Tomini įlanka
Rytų	Maluku jūra, Maluku ir Šiaurės Maluku
Vakarų	Gorontalo

Didžiąją žemyninės Šiaurės Sulavesio provincijos dalį sudaro kalnai ir kalvos, o tarp jų - slėniai. Kai kurie Šiaurės Sulavesio kalnai: Klabato kalnas (1 895 m) Šiaurės Minahasoje, Lokono kalnas (1 579 m), Mahawu kalnas (1 331 m) Tomohone, Soputano kalnas (1 789 m) Pietryčių Minahasoje, Dua Saudaros kalnas (1 500 m) pietryčių Minahasoje,468 m) Bitunge, Awu kalnas (1 784 m), Kosmoso kalnas (1 245 m), Karangketango kalnas (1 320 m), Dalagės kalnas (1 165 m), Sangihe ir Talaude, Ambang kalnas (1 689 m), Gambula kalnas (1954 m) ir Batu Balawan kalnas (1 970 m).

Du didžiausi ežerai: Tondano ežeras (plotas 4278 ha) Minahasoje ir Moato ežeras (plotas 617 ha) Rytų Bolaang Mongondove. Pagrindinės upės: Tondano upė (40 km), Poigaro upė (54,2 km), Ranojapo upė (51,9 km), Talawaano upė (34,8 km) Minahasoje. Dumogos upė (87,2 km), Sangkubo upė (53,6 km), Ongkavo upė (42,1 km) yra Bolmonge ir Bolmute.

Šiaurės Sulavesio pakrantėje, tiek žemyninėje dalyje, tiek salų pakrantėse, yra keletas kyšulių ir įlankų. Šios vietovės dirvožemis buvo derlingas žemdirbystei.

Augalai ir gyvūnai

Dauguma Šiaurės Sulavesio augalų ir gyvūnų yra tokie patys kaip ir kitose Indonezijos dalyse. Tačiau provincijoje yra ir tokių gyvūnų, kaip elnias, Maleo, Taongas, Mini Tarsius Spectrum Bitungo miesto gamtos rezervate ir Coelacanth prie Manado krantų.

Prie Šiaurės Sulavesio esančioje jūroje gyvena kelių rūšių žuvys, koralai ir planktonas. Kai kurios jūrinės žuvys yra svarbus užsienio valiutos šaltinis: tunai, dryžieji tunai, geltonuodegiai, omarai ir kt.

Didžioji Šiaurės Sulavesio dalis yra miškai. Miškai prasideda jūros lygyje ir gali tęstis iki kalnų viršūnių. Geros kokybės mediena, įskaitant juodalksnio (medinę) geležies medieną, lingvą, cempaką, medinį nantu, gopasą ir meranti. Taip pat auginamos plantacijos, pavyzdžiui, kokosų, muskatų ir gvazdikėlių.

Žmonės

2010 m. surašymo metu Šiaurės Sulavesi gyveno 2 270 596 žmonės. Gyventojų skaičius buvo 1,41 % didesnis nei prieš dešimt metų. Didžiausios etninės grupės yra minahasanai provincijos šiaurėje ir mongondovai pietuose. Pagrindinis provincijos miestas yra Manadas (2019 m. 432 300 gyventojų). 2010 m. apie 68 % gyventojų buvo krikščionys. Šiaurės Sulavesio krikščionių daugiausia yra protestantai, tačiau yra ir katalikų. Tai neįprasta daugiausia musulmoniškoje Indonezijoje. Olandų misionieriai kolonijiniais laikais buvo labai sėkmingi. Be to, dėl to, kad musulmonų daugumą turintis Gorontalo regionas 2000 m. paliko Šiaurės Sulavesi ir tapo nauja Gorontalo (provincija). Provincijoje taip pat gyvena musulmonų, induistų ir budistų mažumos. Manade taip pat gyvena nemaža judėjų bendruomenė. Šiuo metu vienintelė Indonezijoje sinagoga yra Manade. Manade gyvena apie 800 žydų.

Etninės grupės

Šioje provincijoje kartu gyvena daug žmonių grupių. Didžiausia žmonių grupė yra minahasai. Daugiausia jų gyvena Bitungo mieste, Manado mieste, Tomohono mieste, Minahasa regencijoje, Šiaurės Minahasa regencijoje, Pietų Minahasa regencijoje ir Pietryčių Minahasa regencijoje. Kitos etninės grupės yra Bolaang Mongondow, Sangihe, Talaud ir Siau. Šiaurės Sulavesio etninė sudėtis yra nevienalytė, palyginti su kitomis Indonezijos dalimis. Minahasa ir Bolaang Mongondow yra paplitę beveik visame Šiaurės Sulavesio žemyninės dalies regione. Sangihe, Talaud ir Siau daugiausia gyvena Sangihe salose, Talaud saloje ir Lembeh saloje, ypač pakrančių teritorijose į šiaurę, rytus ir vakarus nuo žemyninės Šiaurės Sulavesio dalies. Bajau tauta yra jūreiviai klajokliai, dėl konflikto Mindanao salyne atsikėlę iš Sulu salyno Filipinuose. Jie gyvena Šiaurės Sulavesio pakrantės kaimuose šiaurinėje Šiaurės Minahasos regencijos dalyje.

Šiaurės Sulavesi gyvena ne tik vietiniai gyventojai, bet ir migrantai. Šiaurės Sulavesi, ypač Manado miesto apylinkėse, gyvena daug kinų. Kinai taip pat yra vieni iš pirmųjų žmonių, užmezgusių ryšius su vietos gyventojais prieš atvykstant europiečiams. Remiantis Tompaso vietovėje, Minahasoje, aptiktais kinų senoviniais laiškais, matyti, kad kultūrinė sąveika tarp kinų ir Minahasos egzistavo nuo Han dinastijos laikų. Dauguma kinų Šiaurės Sulavesio gyventojų yra hakkai, tačiau čia taip pat gyvena hokkinai ir kantoniečiai.

Taip pat yra ir kitų etninių grupių, pavyzdžiui, javiečių ir sundaniečių. Jie dažniausiai migruoja iš ten, iš kur yra kilę, dėl olandų kolonijiniais laikais iki Suharto eros vykdytos Transmigracijos programos. Jie paprastai gyvena miesto vietovėse, pavyzdžiui, Manado ir Tomohono miestuose.

Kalba

Šiaurės Sulavesis - daugiakalbė kultūra. Vartojama daug kalbų, o žmonės paprastai kalba bent dviem, o dažnai ir daugiau kalbų. Indoneziečių kalba yra oficiali provincijos ir kitų Indonezijos dalių kalba. Oficialūs provincijos valdžios dokumentai ir kelio ženklai rašomi indoneziečių kalba. Tačiau dauguma provincijos gyventojų kasdien bendrauja Manado malajų kalba. Ši kalba panaši į indoneziečių, bet ne tokia pati. Minahasano gyventojai kalba Minahasano kalbomis. Tai penkios šioje vietovėje vartojamos Minahasano kalbos: Tonsawang, Tontemboan, Toulour, Tonsea ir Tombulu. Pietuose žmonės kalba Mongondovo kalba ir Gorontalo kalba. Šiaurinėse salose, esančiose netoli Filipinų, vietos gyventojai kalba visajanų kalbomis.

Kitos Šiaurės Sulavesio kalbos yra javiečių, sundaniečių ir balinų. Šiomis kalbomis kalba žmonės iš kitų Indonezijos dalių. Hakka kalba ir kai kurie Manadao kinai. Taip pat kalbama hokkieno ir kantono kalbomis. Anglų ir mandarinų kalbos dažnai suprantamos ten, kur daug turistų, pavyzdžiui, Bunakeno nacionaliniame parke. Vyresnio amžiaus žmonės gali suprasti olandų ir portugalų kalbas. ^[] Žmonės, gyvenę salose netoli Filipinų, gali suprasti tagalų kalbą.

Kinų šventykla netoli Manado

Administraciniai padaliniai

Šiaurės Sulavesi yra vienuolika regencijų (indonez. kabupaten) ir keturi nepriklausomi miestai (indonez. kotamadya). Jie išvardyti toliau.

Pavadinimas	Plotas (km2)	2010 m. gyventojų surašymas	2015 m. gyventojų surašymas	Gyventojų skaičiavimas 2019 m.	Sostinė	HDI2014 įverčiai
Sangihe salų regencija (Kepulauan Sangihe)	461.11	126,100	129,560	131,800	Tahuna	0,668 (vidutinis)
Sitaro salų regionas (Kepulauan Siau Tagulandang Biaro)	275.96	63,801	65,529	67,000	Ondong Siau	0,643 (vidutinis)
Talaudo salų regionas (Kepulauan Talaud)	1,240.40	83,434	88,589	92,500	Melonguane	0,665 (vidutinis)
Šiaurinis (salų) sektorius	1,977.47	273,335	283,678	291,300
Bitungas (miestas)	302.89	187,652	205,379	220,700		0,708 (didelis)
Manadas (miestas)	157.27	410,481	425,420	432,300		0,772 (didelis)
Tomohonas (miestas)	114.20	91,553	100,193	107,600		0,735 (didelis)
Minahasa regionas	1,114.87	310,384	328,700	341,500	Tondano	0,727 (didelis)
Šiaurės Minahasos regionas (Minahasa Utara)	918.49	188,904	197,861	203,200	Airmadidi	0,705 (vidutinis)
Pietų Minahasa regencija (Minahasa Selatan)	1,409.97	195,553	204,832	210,400	Amurang	0,683 (vidutinis)
Pietryčių Minahasa regencija (Minahasa Tenggara)	710.83	100,443	104,465	106,500	Ratahan	0,678 (vidutinis)
Rytų (Minahasa) sektorius	4,728.52	1,494,970	1,566,850	1,622,200
Kotamobagu (miestas)	68.06	107,459	119,277	130,000		0,704 (didelis)
Bolaang Mongondow regencija	2,871.65	213,484	232,968	249,600	Kotamobagu	0,645 (vidutinis)
Rytų Bolaang Mongondow regionas (Bolaang Mongondow Timur)	910.18	63,654	68,622	72,600	Tutuyan	0,631 (vidutinis)
Šiaurės Bolaang Mongondow regionas (Bolaang Mongondow Utara)	1,680.00	70,693	76,264	80,700	Boroko	0,642 (vidutinis)
Pietų Bolaang Mongondow regencija (Bolaang Mongondow Selatan)	1,615.86	57,001	62,162	66,500	Molibagu	0,635 (vidutinis)
Vakarų (Bolaang Mongondow) sektorius	7,145.75	512,291	559,293	599,400