Šiaurės Sulavesis (indoneziečių kalba: Sulawesi Utara) – Indonezijos provincija, įsikūrusi Sulavesio salos šiaurės rytų pusiasalyje. Šis regionas dažnai vadinamas Minahasos pusiasaliu. Provincija ribojasi šiaurėje su Filipinais (Filipinų regionais), į pietryčius nuo jos yra Sabah (Sabacho, Malaizija), rytuose plyti Maluku jūra, vakaruose – Gorontalo ir Celebeso jūros, o pietvakariuose – Tominio įlanka. Provincijos plotas yra apie 13 851,64 km². Pagal 2010 m. surašymo duomenis gyventojų skaičius buvo 2 270 596, o pagal 2020 m. surašymą – apie 2,62 mln.

Geografija ir kraštovaizdis

Šiaurės Sulavesis yra kalvotas ir vulkaninės kilmės; čia vyrauja uolėtas krantovaizdis, gilios įlankos ir turtingos pakrantės jūrų ekosistemos. Provincijoje yra daug kalnų, kurių aukštis svyruoja nuo maždaug 1 112 iki 1 995 m virš jūros lygio. Svarbiausias administracinis centras ir didžiausias miestas – Manadas. Kiti reikšmingi miestai yra Tomohonas ir Bitungas. Bitungas yra svarbus uostas ir pramoninis centras rytiniame pakraštyje.

Vulkanai ir geologija

Šiaurės Sulavesis yra vulkaninės kilmės regionas, todėl čia yra daug veiklių ir nuo veiklių iki užgestų vulkanų. Šios geologinės sąlygos lemia tiek derlingas žemes, tiek periodinę riziką nuo išsiveržimų ir žemės drebėjimų.

  • Mount Klabat – aukščiausias provincijos kalnas (~1 995 m).
  • Lokon–Empung – kompleksas prie Tomohono, pasižymi dažnesniais išsiveržimais.
  • Soputan – vienas aktyviausių rajono ugnikalnių, reguliariai registruojamas kaip išsiveržiantis.
  • Mahawu – prie Tomohono, lankomas dėl vaizdingų krateryje esančių vietų.
  • Awu – ugnikalnis Sangihe salyne, kartais sukeliantis stipresnius išsiveržimus.

Vulkaninė veikla daro įtaką kraštovaizdžiui, žemės ūkio dirvožemiui ir vietiniams gyventojams. Dėl šios priežasties veikia monitoringas ir civilinės apsaugos priemonės, skirtos vulkanų stebėsenai ir gyventojų saugumui.

Istorija

Regionas ilgą laiką buvo svarbi prekybos tarp Vakarų ir Rytų dalis. Per pastaruosius kelis šimtmečius dėl vietinių išteklių – prieskonių, ryžių, žuvies ir mineralų – Šiaurės Sulavesiu susidomėjo įvairios kolonijinės jėgos. XVI a. čia pasirodė portugalai, vėliau atvyko ispanai ir olandai, vyko kovos dėl įtakos. XVII a. regione įsitvirtino Olandijos Rytų Indijos bendrovė, o vėliau – Olandijos koloninė valdžia, kuri truko iki Antrojo pasaulinio karo.

Per Antrąjį pasaulinį karą teritoriją užėmė japonai. Po karo, 1945 m. paskelbus Indonezijos nepriklausomybę ir pokario derybų, olandai 1949 m. pripažino Jungtinę Indonezijos Valstybę (RIS). Šiaurės Sulavesis tapo Rytų Indonezijos dalimi, o nuo 1950 m. – Indonezijos Respublikos. Iš pradžių visa Sala buvo viena provincija; vėliau ji padalinta į kelias administracines dalis. Oficialiai Šiaurės Sulavesio provincija įsteigta 1959 m. rugpjūčio 14 d.

Gyventojai, kalbos ir religija

Apgyvendinimą lemia daugiaetnė sudėtis: dominuoja minahasai ir kitos vietinės tautos. Kalbama indoneziečių kalba ir vietinėmis minahasų bei kitomis sulavesiečių kalbomis. Dėl krikščionybės paplitimo regione – ypač protestantų – Šiaurės Sulavesis yra viena labiau krikščioniškų Indonezijos provincijų; musulmonų yra mažiau nei šalies vidurkis. Taip pat galima rasti tradicinių kultūrinių praktikų, muzikos ir šokių, ypač Minaha­sos bendruomenėse.

Ekonomika

Ekonomika remiasi žemės ūkiu (ryžiai, kopra, vaisiai, prieskoniai), žuvininkyste, pramonės (uostas Bitung) ir turizmu. Turizmas ypač svarbus aplink Manado – čia yra žinomos nardymo vietos. Kaimo bendruomenėse gyvulininkystė ir smulkus verslas taip pat svarbūs pajamų šaltiniai.

Transportas ir infrastuktūra

Regioną aptarnauja keli svarbūs transporto mazgai: Sam Ratulangi tarptautinis oro uostas prie Manado, uosto įrenginiai Bitunge ir kiti vietiniai jūrų uostai bei keliai, jungiantys miestus su kaimo vietovėmis. Iš dėl reljefo kelionių infrastruktūra vietomis gali būti sudėtinga; vyksta kelių ir transporto gerinimo projektai.

Aplinkosauga ir turizmas

Šiaurės Sulavesis garsėja biologine įvairove ir unikaliomis jūrų ekosistemomis. Netoli Manado įsikūręs Bunakeno jūrų nacionalinis parkas yra tarptautinio garso nardymo vieta, apsauganti koralinius rifus ir jūrų fauną. Sala taip pat pasižymi endeminiais sausumos gyvūnais, tokiomis rūšimis kaip anoa ir tarsieriai (maži primatai), kuriems reikalinga apsauga.

Todėl provincijoje vyksta aplinkosaugos iniciatyvos, skirtos vandenų ir miškų ištekliams saugoti, taip pat tvariam turizmui skatinti.

Pagrindinės grėsmės ir iššūkiai

  • Vulkaninė ir seisminė pavojai dėl aktyvių ugnikalnių bei žemės drebėjimų.
  • Aplinkosaugos problemos – koralų rifų degradacija, miškų nykimas ir nykstančios rūšys.
  • Infrastruktūros ir paslaugų plėtra, ypač kaimiškose vietovėse.

Šiaurės Sulavesis – dinamiška provincija su turtinga istorija, unikaliu kultūriniu paveldu ir didelėmis gamtinėmis vertybėmis. Dėl savo geologinės sandaros, įvairovės ir strateginės padėties regione tai išlieka svarbi Indonezijos dalis, turinti tiek iššūkių, tiek augimo galimybių.